Optimistiškai žiūrinčių į ateitį daugėja
Kaip rodo „Danske Bank“ užsakymu atlikta reprezentatyvi apklausa, įmonių, optimistiškai vertinančių savo perspektyvas, per metus padaugėjo 11 procentinių punktų – nuo 65 iki 76 proc. Pozityviau nusiteikusios didmiesčiuose veikiančios stambiosios įmonės – jos turi daugiau finansinių ir organizacinių išteklių, tad ir jaučiasi labiau užtikrintos dėl ateities. Nepaisant to, tik kiek daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių verslų artimiausiais metais ketina investuoti į plėtrą – jų dalis yra net mažesnė nei pernai.
Lietuvoje veikiančios įmonės, palyginti su veikiančiomis kitose šalyse, reinvesticijoms paskiria nedidelę, vos daugiau nei trečdalį siekiančią, pelno dalį. Šis rodiklis yra vienas mažiausių Europoje. Vis dėlto, augančios ekonomikos turėtų investuoti daugiau, nes būtent investicijos nulemia tolesnį jų augimą. Šiandien sparčiausiai augančios ekonomikos, tokios kaip Kinija ar pietryčių Azijos šalys, į plėtrą investuoja maždaug dvigubai daugiau nei Lietuva. Prieš 30 ar 40 metų gerokai daugiau investuodavo ir tuomet spartų augimo tempą demonstravusios Vakarų ar Šiaurės Europos valstybės.
Kas trukdo verslo plėtrai?
Būtent bendra neigiama emocinė būsena ir gali būti tas slaptas ingredientas, kuris stabdo įmones nuo investicijų į plėtrą.
Tarp didžiausių kliuvinių verslo plėtrai įmonės įvardija biurokratinę naštą (78 proc.), mokesčius verslui ir darbo jėgai (75 proc.), nepakankamą Lietuvos ekonomikos augimą (75 proc.), darbo jėgos trūkumą (72 proc.) ir augančią infliaciją (62 proc.). Pernelyg didelius mokesčius dažniau akcentuoja smulkiosios ir vidutinės įmonės, o didžiosios papildomai mini nepakankamą darbuotojų kvalifikaciją. Pastarasis veiksnys daugiau aktualus didmiesčiuose veikiantiems verslams, tuo tarpu regioninės įmonės pagrindiniu kliuviniu išskiria darbuotojų trūkumą.
Kita vertus, kritiškas žvilgsnis į pagrindinius įmonių įvardijamus trukdžius plėtrai – biurokratinę naštą, mokesčius verslui ir nepakankamą ekonomikos augimą – leidžia suabejoti jų pagrįstumu. Sąlygas verslui atspindinčiame pasauliniame „Doing Business“ reitinge Lietuva užima aukštą 16 vietą, mokesčiai verslui mūsų šalyje – vieni mažiausių, o ekonomika – viena sparčiausiai augančių visoje Europoje. Tuo tarpu, kaip rodo naujausia „Gallup“ tyrimų bendrovės atlikta globalių emocijų apklausa, lietuviai yra vieni iš mažiausiai teigiamų emocijų patiriančių žmonių visame pasaulyje. Būtent bendra neigiama emocinė būsena ir gali būti tas slaptas ingredientas, kuris stabdo įmones nuo investicijų į plėtrą.
Svarbu ne tik kiek, bet ir kur investuojame
Nors Lietuvoje investuojame nepakankamai, labai svarbu ir tai, į kokias sritis nukreipiamos investicijos. Kaip rodo struktūrinės ES paramos analizė, didžioji dalis – net du trečdaliai – europinių lėšų Lietuvoje nusėda statybininkų kišenėse. Kitaip tariant, daugiausiai investuojame į plytas, o ne į žmones ir jų kompetencijas. Tuo tarpu pagal investicijas į mokslinius tyrimus ir inovacijas, taip pat aukštųjų technologijų dalį ekonomikoje esame vieni iš autsaiderių.
Nors reikėtų sveikinti dabartinės valdžios siūlymą mokestinėmis lengvatomis skatinti mokslinių išradimų komercializavimą, atrodo, kad šiuo atveju vežimas yra statomas prieš arklį. Kitaip tariant, lengvatų galime sugalvoti daug ir įvairių, tačiau jei nebus kuriančių inovacijas, mokestinės lengvatos nepadės.
Norėdami pagal pragyvenimo lygį vytis turtingiausias valstybes turime didinti aukštųjų technologijų dalį ekonomikoje, o pasiekti šį tikslą gali leisti tik stiprūs universitetai. Šiuo metu į geriausių pasaulyje universitetų tūkstantuką, remiantis „Times Higher Education“ reitingu, patenka vos vienas Lietuvos universitetas. Palyginimui: Estijoje ir Latvijoje į šį reitingą patenka po du universitetus. Nors įmonės pačios to gali ir neįvardinti, didžiausia grėsmė jų ateičiai yra būtent prasta švietimo sistemos padėtis Lietuvoje. Praėjus jau vieneriems dabartinės Vyriausybės veiklos metams, rezultatų šioje srityje vis dar nematyti.
Rokas Grajauskas yra „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas.