Tuo tarpu mes, isteriški savojo laiko formuotojai ir aukos viename asmenyje, siekiame užgriozdinti gyvenimo, įskaitant ir mąstymo, erdves nereikalinga informacija ir dar nereikalingesniais daiktais. Mes bet kuria kaina siekiame užvaldyti gražius daiktus, kurie užgriūva visu turinio, o ne įstabios formos, kurios juk ir buvome suvilioti, svoriu. Turinio tuštuma kartais būna sunkesnė ir už sunkiausią antkapį. Besvorė forma ir svarus turinys – toji priešprieša it dvi girnapusės mala mūsų ir taip jau trapias savitumo iliuzijas.
Prestižinės vietos, prestižiniai viešbučiai, prestižiniai menininkų vardai meno vietoje... Brendame trendų ir brendų raistu, kartais nepajusdami, kaip jis palengva virsta moliu. Nepajusdami, kaip molis ima minkyti mus. Paskutinis mados klyksmas – it palydovo, kviečiančio į paskutinį ekspreso vagoną, švilpukas, ataidintis, perfrazuojant Milaną Kunderą, iš kolektyvinės pasąmonės gūdumų. Tai niveliacijos aidas. Ką ten aidas – lažas. Ir niekas taip nesuvilioja, tai yra nesuniveliuoja, kaip mada.
Tą ypač gerai išryškina viešųjų erdvių darbai: vasaros promenados, klubai, įvairių realybių šou situacijos, korporaciniai pokyliai, masiniai apsinuoginimai televizijos pokalbių laidose, blizgiųjų žurnalų fotosesijos. Tuose erdviniuose viešnamiuose kartais apstulbina kūno kalbos ir drabužio neatitikimas. Eigastis čia sau, drabužis – sau, avalynė irgi sau. O apie šneką geriau apskritai patylėti. Supranti, kad publika, jai per sudėtingų (Amerikos lietuviai sakytų „sofistikuotų“) pavyzdžių, t.y. trendų ir brendų išprievartauta, įžengė į svetimą teritoriją. Regis, tuoj ateis kažkokia tapatybės policija ir pareikalaus pažymos apie dalių suderinamumą visumoje.
Tos panelės, prisižiūrėjusios „Panelės“, ir ponaičiai, prisižiūrėję to, ką atidengia jų merginos, tampa itin pažeidžiami, nepaisant visos raumenų masės ir centimetrų lietaus. Pažeidžiami kam? – paklausite jūs. Matančiojo žvilgsniui – atsakysiu aš. Netgi ne biografijos partnerio, ne kokio ten trenerio ar guru. Idealiojo darbdavio – jeigu norite. To, kuriam nebeužtenka įprasto CV „aplikuojantis“. Kuris ima tave visą. Arba visą išspjauna. Sakydamas „visą“, turiu omenyje ne tik įvardytus gebėjimus, buvusias mokslo ar darbo vietas, o ir tavo buvusias lektūras, meilės istorijas, fobijas ir manijas, paslaptis ir aistras – visą tą mįslingą kapitalą, darantį tave tokį nepanašų į kitus. Tai, ką vėliau bus galima išdidinti ir išeksponuoti kaip vienetinį atvejį.
Ginkdie, aš ne prieš puikiai redaguojamos „Panelės“ piktorialus. Man patinka svaigios, mažumėle užsimiegojusios lietuvių manekenės ir jų fotografės. Aš sveikinu žanrą, bet nepaklūstu už jo slypinčiai imitacijos santykių suabsoliutinimo tendencijai. Nepaklūstu beždžioniškam mėgdžiojimui, išjungus visas originalaus mąstymo galias, staiga atsidurti viena kryptimi, vienodu žingsniu marširuojančio pulko trečioje eilėje. Ką ten galias – netgi menkutes pastangėles.
Nepaklūstu stilistams net ir tuo laimingu atveju, kai jie, vardu Sandra ir Juozas. Nepaklūstu nekritiškam meno perkėlimui į gyvenimą. Žinoma, kokia Kenzo uniforma nenuneigiama, tačiau ji niekada netaps pulko drabužiu – ji taip ir liks signalu apie kitokį pasirinkimą, apie priklausomybę kitokiam klubui. Kai visi pasidarys tatuiruotes, neįtikėtinai išaugs nepaliesto odos lopinėlio vertė. Norėjau pasakyti – kaina.
Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.