Įstatymai nustato, jog būtent gamintojai ir importuotojai Lietuvoje yra atsakingi už jų vidaus rinkai tiekiamų gaminių ir pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo.
Užstato sistemą taip pat išlaiko gėrimų gamintojai ir importuotojai. Naujoji užstato sistema per artimiausius trejus metus gamintojų išlaidas pakuočių tvarkymui padidins apie 30 proc. palyginti su iki šiol veikusia konteinerine sistema.
Vien „Švyturiui – Utenos alui“ naujos sistemos diegimas kainavo 200 tūkst. eurų. Įmonė kartu su kitais gamintojais taip pat laiduoja už banko paskolas sistemai kurti bei skaičiavimo centrui statyti. Taip pat mokame po 2,8 euro cento už kiekvienos depozitinės pakuotės sutvarkymą. Lietuvoje per metus tokių pakuočių į rinką išleidžiama apie 300 mln.
Prievolės gamintojams ir importuotojams liko ir netgi išaugo, bet naujos užstato sistemos privalumas tas, kad dabar prie atliekų sutvarkymo prisideda ir teršėjai.
Prievolės gamintojams ir importuotojams liko ir netgi išaugo, bet naujos užstato sistemos privalumas tas, kad dabar prie atliekų sutvarkymo prisideda ir teršėjai, negrąžinantys depozitinės taros – jų užstatas taip pat keliauja sistemai išlaikyti.
Visa tai daryti buvo verta dėl kelių priežasčių – švaresnės aplinkos, kurioje nesimėtys mūsų prekės ženklu pagamintos atliekos, didėjančio visuomenės sąmoningumo ir išaugusių Europos Sąjungos nustatytų atliekų tvarkymo užduočių.
Turint modernesnę, patogesnę atliekų surinkimo sistemą, leidžiančią tiksliai suskaičiuoti kiekvieną surinktą pakuotę ir surenkant daugiau lėšų atliekų tvarkymui, galime padaryti, kad būtų sutvarkoma kur kas didesnė dalis atliekų.
Mūsų, kaip socialiai atsakingo verslo, tikslas yra palikti po savęs kuo mažesnį taršos pėdsaką – taupyti vandenį ir energiją gamybos procese bei siekti, kad kuo daugiau atliekų, įskaitant ir pakuotes, būtų surinkta, surūšiuota ir perdirbta. Todėl šiomis kryptimis investuojame nuolat.
Esame įsipareigoję pasirūpinti pakuočių surinkimu, išvežimu, perdirbimu, naudojimu ir šalinimu ir padengti šios veiklos išlaidas. Kiekvieniems metams nustatytos pakuočių tvarkymo užduotys – jų nesilaikant gamintojai privalėtų mokėti baudas už aplinkos teršimą.
Šios užduotys kiekvienais metais vis auga. Palyginti, jeigu 2009 metais buvo reikalaujama naudoti arba perdirbti 65 proc. stiklinių, 30 proc. plastikinių, 23 proc. PET, 48 proc. metalinių pakuočių, tai 2016 metais keliamos kur kas aukštesnės užduotys – stiklinės taros – 70 proc., o plastikinių ir PET pakuočių – 50 proc. o metalinių 54 proc.
Bendrai šiemet privaloma sutvarkyti 55 proc. stiklinių, plastikinių ir PET bei metalinių pakuočių, o štai nuo 2020 metų, kurie visai ne už kalnų – jau 90 proc. Nemodernizuojant atliekų tvarkymo sistemos tai padaryti nebūtų įmanoma. Užstato sistemai tenka kertinis vaidmuo įgyvendinant šias pakuočių tvarkymo užduotis, nes neturime galimybės pastatyti policininko prie kiekvieno neatsakingo poilsiautojo.
2015 m. „Švyturys – Utenos alus“ į rinką išleido beveik 3600 tonų įvairių rūšių pakuočių ir sutvarkė jų daugiau nei reikalaujama. Nepaisant to, beveik pusė visų gamintojų ir importuotojų Lietuvoje per metus parduotų 600 milijonų pakuočių atsidūrė sąvartynuose arba, dar blogiau, gamtoje.
Užstato sistema mums, gamintojams, padės gerokai padidinti surenkamų ir sutvarkomų pakuočių kiekius ir kartu ugdyti visuomenės sąmoningumą, nes teršti gamtą brangiai kainuoja visomis prasmėmis. O dabartinė sistema, kurią taiko daugelis išsivysčiusių Europos šalių, išsiskiria tuo, kad aplinkos taršą moka tas, kuris tą tuščią alaus skardinę ar butelį nusviedė pamiškėje. Taip ir turėtų būti.
Įsivaizduokime, kad Lietuvoje vieną dieną bus surinktos visos depozitinės stiklo, metalo ir plastiko pakuotės. Tuomet nė vienas žmogus, pasielgęs atsakingai ir grąžinęs pakuotes, nepatirs nuostolių, bet mėgausis švaresne aplinka. Savo ruožtu aludariai ir kiti gamintojai atliks pareigą – užtikrinti, kad pakuotės nepaliktų pėdsako ir pradėtų naują gyvenimo ciklą.
Rolandas Viršilas yra bendrovės „Švyturys – Utenos alus“ generalinis direktorius
