Ką gi reiktų padaryti, kad taip būtų visur – nuo Biržų iki Lazdijų? Leisiu sau pajuokauti, kad eilių sumažinime kaip ir meilėje – vienintelio recepto nėra, viskas susideda iš keleto veiksnių ar jų kombinacijų.
Pirmiausia, sistema turi būti sutvarkyta valstybiniu lygiu, neapkraunant gydytojų ir vadovų popierių gausa ir objektyviai įvertinant jų teikiamų paslaugų įkainius. Kai profesionali gydytojo konsultacija kainuoja tiek pat kiek 3 kavos puodeliai, tai atrodo žeminančiai.
Pavyzdžiui, traumatologo konsultacija, įskaitant ir slaugytojo darbą, įvertinta 25 eurais „ant popieriaus“. Tai kiek jis už tai gauna į rankas? Palyginimui galiu paminėti Australiją. Ten traumatologo konsultacija įvertinta 350 eurų, neurochirurgo – 420 eurų. Žinoma, pas mus tokie įkainiai neįmanomi, bet su tokiais, kokie yra dabar, visa sveikatos apsaugos sistema braška. Tad nenuostabu, kad dalis gydytojų, tokių kaip odontologai ar odos, išimtinai dirba privačiame sektoriuje.
Antras veiksnys yra pačios visuomenės lūkesčiai. Dabar gydytojai prilyginami eiliniams paslaugos tiekėjams, o pacientai elgiasi kaip jiems patogiau: ateina kada nori, paslaugų reikalauja čia ir dabar. Kartais tai virsta žaidimu be taisyklių.
Trečia, reikalinga daugiau ramybės visuomenėje. Yra pastebėta, kad visuomenėje tvyrant stresui ir įtampai žmonių pas šeimos gydytojus padaugėja bent 5 procentais – įtakos tam turi ir rinkimai, ir stresas darbe. Audringai aptarius darbus vidudienį – kitą dieną žmogui gali tekti apsilankyti pas medikus ar prašyti stipresnių vaistų nuo kraujo spaudimo.
Ketvirta, būtina abipusė visuomenės ir medikų pagarba. Medikai turėtų jaustis vertinami ir gerbiami. Kol susidursime su durų spardymu, agresyviais reikalavimais bei nepagarbiu elgesiu, tol ir gydytojams bus sunku bendrauti su pacientais. Tai labai neigiamai veikia medikus. Jauni, ką tik mokslus baigusieji specialistai grubų elgesį vertina kaip jų darbo nuvertinimą. Tai tampa viena emigracijos priežasčių, dėl ko šalyje mažėja medikų. Žinoma, tolerancija bei pagarba turi būti ir iš medikų pusės.
Stebina, kad medicinoje vartojami tokie terminai kaip aptarnavimas, paslauga, eilės. Taip gydymo įstaiga sutapatinama su prekybos centru, į kurį Juodąjį penktadienį skubama dėl nupigintų prekių. Gydymo įstaigose turėtume kalbėti ne apie eiles, o apie patekimo pas gydytoją laiką, ar pagrįstas yra laukimas.
Be abejo, viskas laikosi ant kelių polių, kurių svarbiausias – valstybinė sveikatos apsaugos politika. Antrasis – didelius lūkesčius turinti visuomenė, kuri savo sveikata turi rūpintis kiekvieną dieną, nuolat tikrintis ir tik atsiradus poreikiui kreiptis į gydytojus specialistus.
Kiti poliai – tai pirminė sveikatos priežiūra ir antrinio bei tretinio lygio sveikatos priežiūros paslaugas teikiantys specialistai. Šeimos gydytojams, nukreipiantiems pacientus pas antrinio ar tretinio lygio specialistus, tenka didžiulė atsakomybė. Dažnai problemos išsprendžiamos ir pirminiu ar antriniu lygmeniu, tad tolimesnių paslaugų gali ir neprireikti.
Kita vertus, pacientai, išgirdę, kad patekti pas tretinio lygio specialistą reikės palūkėti, neretai ima dejuoti, kad pas medikus patekti neįmanoma. Taip iškreipiamas tikrasis vaizdas, nes dažniausiai pas šeimos gydytojus ir antrinio lygio specialistus patenkama be didesnių eilių ir problemų.
Mes nuolat pacientams bandome priminti – tikrinkitės sveikatą: skambiname, leidžiame informacines skrajutes. Jei matome, kad yra gydytojų, turinčių mažesnį krūvį, raginame gyventojus lankytis pas juos. Sustygavus darbus, galima kalnus versti.
Visų šių pamąstymų reziumė – rajonuose turi dirbti tiek gydytojų, kiek reikia. Nei daugiau, nei mažiau. O čia jau ir yra gydymo įstaigų vadovų darbas: užtikrinti tinkamą krūvį, komfortabilias darbo sąlygas ir siekti harmonijos.
