Kas dengs augančias išlaidas?
Kas duos pinigų mokėti didesnėms išlaidoms? Akivaizdu, kad ne valstybė – ne Vyriausybė, ne Premjerė Ingrida Šimonytė, ne finansų ministrė Gintarė Skaistė, ne socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Kaip visada, taip ir šįkart kentės vartotojų piniginės dėl išaugusių kainų už prekes ir paslaugas, nes būtent pirkėjai ir įvairių paslaugų gavėjai turės mokėti daugiau, kad verslas galėtų mokėti didesnius atlyginimus, patirdamas didesnes išlaidas.
Lietuvą tuoj tuoj paliks vežėjų kompanijos.
Šiandien vis dažniau girdime diskusijas viešoje erdvėje, kad Lietuvą tuoj tuoj paliks vežėjų kompanijos, o prieš Šv. Kalėdas galėsime stebėti ištuštėjusias lentynas.
Kas verčia taip elgtis transporto įmones, iš kurių didžiosios tuoj išsikels, o mažosios ir smulkiosios – užsidarys? Liaudies išmintis sako, kad dažnai pastebime pušį, bet nematome miško.
Priežasčių – net ne viena
Viena iš jų – Lietuvos transporto raidai didelę įtaką daro globali konkurencija. Būtent ji, o ne valstybės veiksmai nustato logistikos paslaugų kainas. Lietuvos vežėjai tampa per brangūs, netenka konkurencinės galios jų paslaugos.
Dėl šios priežasties vis daugiau mūsų keliuose sutinkame vairuotojų iš Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos, Uzbekistano, Kazachstano. Tiesą sakant, šiandien net vizualiai matosi, kad mūsų keliuose iš užsienio atvykę sunkvežimiai dominuoja, lyginant su vietinių kompanijų sunkiasvoriu transportu.
Kita priežastis – augančios išlaidos pristatant prekes ir paslaugas. Kaip galėjo atsitikti, kad Lietuva, būdama viena iš pirmaujančių pagal pervežimus tarp Europos šalių, užtikrintai praranda savo pozicijas net Lietuvos rinkoje? Tai galima lengvai suprasti, paanalizavus pervežimų kainų sandaras. Bet kurios prekės ar paslaugos kainą sudaro 3 dalys: kaštai, atlyginimai ir pelnas.
Lietuva, būdama viena iš pirmaujančių pagal pervežimus tarp Europos šalių, užtikrintai praranda savo pozicijas net Lietuvos rinkoje?
Akivaizdu, jog kaštai auga pernelyg greitai ir pernelyg daug. Štai kuro, sunkvežimių išlaikymo ir kitų išlaidų dinamika. Nepaisant pastangų taupyti, kaštų augimo tendencija – akivaizdi. Jos dar labiau išaugs nuo kitų vasario 1 d., įsigaliojus Europos Sąjungos Mobilumo paketui.
Atlyginimai kasmet ūgteli dviženkliais procentais. Tolimų reisų vairuotojų pajamos – vidutiniškai 2 tūkst. ir daugiau eurų per mėnesį į rankas.
Pagal šį rodiklį, mes esame tarp ES lyderių. Minimalaus atlyginimo koeficientas 1,65 nuo Naujųjų Metų kilstelės ne tik fiksuotą vairuotojo algą iki 1200 eurų, bet ir mokesčius valstybei. Statistika slepia statistiką, o konkrečiai – Lietuvos vežėjų konkurencinę galią, nes išaugus kaštams ir vairuotojų pajamoms, labai kukliai atrodo pelno dinamika.
Lietuvos transporto verslo atstovai džiaugiasi gaudami 3 -5 proc. pelno už pervežimų paslaugas. Tačiau – tai „slidu“.
Patikrinimai muitinėse – 1000 eurų
Dar viena priežastis – kukli pelno marža padidina vežėjų rizikas ir atsakomybę už visą verslą. Užtenka paminėti pavyzdį, kas vyksta kertant Lietuvos ir Baltarusijos sienas ir pereinant muitinių procedūras. Vairuotojai su prekėmis laukia ne keletą valandų, o keletą parų, kol patikrins, pamatuos, pasvers, o už šį „malonumą“ dar turi susimokėti vidutiniškai po 1000 eurų. Įprastai tokias paslaugas teikia privačios įmonės, kurias samdo muitinės atstovai.
Tarptautinės kelių transporto sąjungos (IRU) duomenimis, 1 prarastas doleris transporto sektoriuje lygus 2 prarastiems doleriams ekonomikoje, Lenkijos atveju – net 20 dolerių ekonomikoje. Taigi, stabdomas ne tik vairuotojas, stabdoma ekonomika. Akivaizdu, kad tai demotyvuoja mūsų šalies vežėjus tęsti veiklą šioje srityje. Vieni pasirenka emigraciją į Lenkiją, Vokietiją, Rusiją ar Latviją, kiti – tiesiog ieško pelningesnių verslų.
Negirdi, nemato ir nepastebi
Nejaugi to nepastebi valstybė? Regis, ne. Tam, kad tai pamatytumei ir suprastumei, reikalinga kompetencija ir noras žvelgti plačiai ir kompleksiškai, o ne tik per profsąjungų akinius. Deja, kaip tik kompetencijos labiausiai ir trūksta. Kaip ir noro susitikti, išgirsti informaciją apie vežėjų patiriamus sunkumus.
Pavyzdžiui, asociacija „Linava“ ne kartą prašėsi į susitikimą su socialinės apsaugos ministre Monika Navickiene tam, kad galėtų aptarti kvotas trečių šalių vairuotojams, norintiems dirbti mūsų šalyje.
Per pusę metų ministrė Monika Navickienė neatrado valandėlės susitikimui su verslo atstovais. Ar ji vienintelė atsisakiusi susitikti su vežėjų atstovais? Deja, ne...
Kartais pasijuntame taip lyg nebūtų mūsų arba būtume nematomi.
Kartais pasijuntame taip lyg nebūtų mūsų arba būtume nematomi. Tad jei mūsų nemato, negirdi, kaltina mokesčių nemokėjimu, o kai kurie Seimo nariai vadina net vagimis, kodėl gi mums neperkėlus svetur įmonių, kur palankesnės sąlygos verslui ir kol dar turime ką perkelti? Gali išaušti diena, kad pernelyg ilgai uždelsus nebebus ką perkelti!
Jei mūsų nemato ir negirdi, vadinasi, net nepastebės, kai išsikraustysime, tik padidins mokesčius likusiems Lietuvoje.
