Pensijų reforma – pažadėti ir netesėti
Pirmieji Vyriausybės žingsniai ir retorika buvo daug žadantys – išspręsti įsisenėjusias pensijų problemas. Nuo Sodros nuimta jai ir neturinti priklausyti skola. Išgirstas Sodros direktoriaus siūlymas įvesti įmokų grindis, t.y. privalomą minimumą pensijos draudimui. Socialinės apsaugos ir darbo ministras vis kartojo, kad II pensijų pakopa nebebus finansuojama įmokomis Sodrai, pastarosios liks dabartinių pensijų finansavimui. Tam viešai pritarė ir Premjeras. Dar – planas bazinę pensiją finansuoti iš Valstybės biudžeto, kuris turi daug platesnę mokesčių bazę nei Sodra ir todėl ta pensija galėtų būti didinama sparčiau nei tai įmanoma vien Sodros ištekliais. Ankstesnės valdžios numatytas Sodros rezervas dabar, esant palankioms sąlygoms, galėtų būti kaupiamas kaip prevencinė priemonė nuo pensijų skolinimosi ar mažinimo smuktelėjus ekonomikai ar vien tik sulėtėjus infliaciniam algų augimui.
Tokie žingsniai atitiko ir bendrą valdančiosios daugumos rinkiminių pažadų prioritetą – skurdo ir nelygybės mažinimą. Skurdo lyderiai – ne naujiena – pensininkai. Beveik kas trečias iš jų – žemiau skurdo ribos, tuo metu kai dirbančiųjų – tik kas dešimtas (1 pav.).
Deja, pasiūlytos priemonės tą viziją (palengvinti pensininkų dalią) griauna, o pristatymo forma šokiruoja cinizmu. Iš vienos pusės, toliau žadama, kad du proc. algų iš Sodros nebebus pervedama į privačias pensijų sąskaitas. Žmonės privačiai pensijai patys vietoj dviejų procentų mokės keturis. Tie du proc. liktų dabartinių pensijų finansavimui ir Sodros rezervui. Tačiau, iš kitos pusės, čia pat užsimoja įmokas Sodros pensijoms sumažinti tais pačiais dviem proc. ir palikti juos darbuotojams susimokėti į privatų fondą. SADM patvirtina, kad tiems, kas kaupė 2+2+2 – niekas nesikeičia. Taigi, kaip žaidimas antpirščiais – spėliokit po kuriuo tas dviejų proc. rutuliukas?
Spėliokit nespėlioję, bet būsit išdurti. Ką šiame žaidime reiškia kartojimas, kad Sodra ir tuo pačiu pensininkai bus išlaisvinti nuo pervedimų privatiems fondams? Juk Sodros finansavimas ne tik nepadidės, bet sumažės, nes mažesnės įmokos bus ne tik kaupiantiems privačias pensijas – visiems dirbantiesiems. O II pakopos dalyviai neišleis savo pensijų kaupimui nei centu daugiau.
Antras gudravimas – bazinės pensijos kėlimas į Valstybės biudžetą. Jis būtų prasmingas, nes skirtingai nei į Sodrą, į VB galima surinkti papildomus mokesčius ne vien tik nuo algų ir tokiu būdu paspartinti tos pensijos didinimą. Tačiau, jokio mokesčių bazės plėtimo reformoje nėra. Tėra aritmetinis Sodros įmokos sumažinimas ir gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo padidinimas – tik darbo užmokesčiui! Kam to reikia? Išdurti dar kartą – bazinei pensijai VB planuoti beveik 100 mln. mažiau nei būtų tą pensiją ir toliau finansuojant įmokomis Sodrai? Dar daugiau, tokiu formaliu bazinės pensijos šaltinio pakeitimu pensininkai pastatomi į ringą kautis dėl VB pinigų su geriau organizuotomis interesų grupėmis – mokytojais, medikas, policininkais, etc.
Nereikia didelės išminties suprasti, kodėl lietuvio pensininko nesutiksi Vilniaus senamiestyje ar „Akropolyje“. Ne, ne sovietmetis kaltas. Pensinio amžiaus jau sulaukia Sąjūdžio trisdešimtmečiai. Jie beveik visą darbingą gyvenimą atidavė jau nepriklausomai Lietuvai ir jokios ironijos, kad dirbo Lietuvai, čia nebepavyks įterpti. Kodėl kokia pokomunistinė Slovakija sugeba išspręsti pensininkų skurdo problemą? Tiesiog lietuviška politika buvo ir yra šykšti pensininkų atžvilgiu – skiriame mažiausiai lėšų pensijoms (2 pav.), turime ir atitinkamą rezultatą. Ir štai tokiomis sąlygomis pakanka įžūlumo pensijų reforma vadinti manipuliacijas tuo pora įmokų procentu ir bazinės pensijos finansavimo apkarpymu?
Gąsdinti ateitimi, kad dabar nieko nereikėtų daryti
Patogiausias būdas nespręsti šiandienos skurdo problemų – gąsdinti, kad ateityje bus dar blogiau. „Sodros“ pensijos ateityje sieks tik 200 eurų“ – skelbia Gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas. Nenuostabu, kuo žmonėms baisiau dėl Sodros ateities, tuo daugiau klientų jis gali tikėtis. Tačiau nenusileidžia ir ministras „Santykis tarp darbo užmokesčio ir gaunamos pensijos, ateityje, prognozuojama, mažės iki 20 proc.“
Darbingo amžiaus darbuotojų skaičiaus mažėjimo nenuneigsime, tačiau pensijų sistemos nėra biologiniai dariniai ir priklauso ne vien tik nuo darbingo amžiaus kūnų skaičiaus.
Excelio amžiuje taip paprasta parodyti prognozes kad ir iki 2070 m., pademonstruoti kaip baisu. SADM prognozuotojai gąsdina, kad jau 2033m. pensijos pakeitimo norma (pensijos ir algos santykis) kris nuo 44 iki 28 proc. (3 pav.). Priežastis – darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimas. Naudingiau būtų, jei bent dalis gąsdinimui ateitimi išeikvojamų jėgų būtų nukreipta jei ne realybės gerinimui, tai bent į jos pažinimą. Per praėjusius 28 metus darbingo amžiaus žmonių skaičius Lietuvoje sumažėjo 600 tūkst. Vien nuo įstojimo į ES – 400 tūkst.
O štai pensijų pakeitimo norma kaip svyravo, taip ir svyruoja apie 45 proc. Ir svyruoja ne reaguodama į emigraciją, o tik į ekonomikos ciklą ( 3 pav.). Tačiau, kad žmonės iš baimės bėgtų su Sodros ir VB pinigais į privačius pensijų fondus, SADM prognozuoja – per kitus 15 m. pensijos pakeitimo norma dramatiškai kris. Neįdomu, kodėl iki šiol nekrito. Gal ir kris, jeigu vietoje pastangų ją saugoti, SADM pensijų skyrius dirbs kaip privačių fondų valdytojų marketingo padalinys.
Darbingo amžiaus darbuotojų skaičiaus mažėjimo nenuneigsime, tačiau pensijų sistemos nėra biologiniai dariniai ir priklauso ne vien tik nuo darbingo amžiaus kūnų skaičiaus. Jeigu net ir mažės darbingo amžiaus žmonių skaičius po 1,5-2 proc. per metus, darbo našumo augimas šį netekimą pensijų sistemai gali ir toliau kiek kompensuoti. Dar svarbiau, kad yra šimtų tūkstančių darbingo gyventojų rezervas, kuris nedalyvauja ekonomikoj – darbo rinkoje diskriminuojami neįgalūs ir pagyvenę žmonės, bedarbiai. O penktadalis darbo rinkos yra šešėlyje, jos veikėjai nefinansuoja pensijų sistemos. Čia yra tikrieji skurdo mažinimo senatvėje ir pensijų pakeitimo normos išsaugiojimo šaltiniai. Apie juos turėtų virti diskusijos, o ne apie tai ką sumanipuliuoti su pora procentų valstybės jau surinktų pinigų.
Ta antroji pakopa – lyg laimės žiburys
Žinoma, kad paprasčiau svaičioti apie tai, kas bus su pensijomis 2070m., o apverktiną dabartinę pensininkų padėtį pateisinti mitais apie privačius pensijų fondus. Net A.Užkalnis, ar tik ne kokiam restorano meniu perskaitęs, „šviečia liaudį“, kad Vokietijos pensininkai „ne todėl gerai turi, kad jiems valdžia daug duoda. Jie patys susitaupė ir todėl dabar gali atsipūtę būti“. O tiesa tokia – Vokietijoje 70 proc. pensininko pajamų yra iš to, ką mes vadiname Sodra ir tik 17 proc. iš susitaupytų įvairiais būdais, tame tarpe ir privačiuose pensijų fonduose.
Visoje ES vidutiniškai pensininko pajamose 85 proc. yra viešosios senatvės ir našlystės pensijos ir tik 1,1 proc. – iš privačių pensijų fondų. Likę keliolika proc. iš darbo pensiniam amžiuj ir kitų taupymo instrumentų (4 pav.). Tie skaičiai turėtų kaboti virš lovos kiekvienam, kuris vis dar teisina lietuvių pasninkų skurdą privačių pensijų nebuvimu ir gąsdina visuomenę vos ne pasaulio pabaiga.
Nenuostabu, kad II pakopos pensijų fondų valdytojai skatina nepasikliauti Sodra, nuolat gąsdina visuomenę senėjimo pasekmėmis. Jų interesas paprastas – kad išsigandę žmonės taptų jų klientais. Metodas negarbingas ir net turėtų būti draudžiamas įstatymu. Sodra yra tipiška finansinė institucija, kurios sandėliuose nėra sukrauti pinigai. Lygiai taip pat kaip jų nėra ir privačiuose fonduose, draudimo bendrovėse ar bankuose. Finansų institucijos gyvos pasitikėjimu. Todėl panikos kėlimas, kad kokia nors iš tų institucijų gali tapti nemokia yra išsipildanti pranašystė ir turėtų būti neleidžiama.
Sukritikavus banką, yra grėsmė, kad iš jo išsibėgios indėlininkai. Kritikuojant Sodrą, skatinamas įmokų vengimas, griaunamas jos tvarumas. Bent jau valstybės institucijos, politikai, biurokratai turėtų suprasti ir kitiems paaiškinti, kad patikimiausia senatvės apsaugos garantija – Lietuvos piliečio pasas. Jeigu piliečiai neleis, anot, VSD, užvaldyti šalies, tęsti prichvatizaciją, t.y. verslus (šiuo atveju pensijų) iš valstybės kišenės, visuomenės senėjimo pasekmės nebus nepakeliamos, o ir senėjimas nebus toks spartus, nes nebus paskatų jaunimui palikti šalį.
Romas Lazutka yra VU socialinės politikos profesorius.
