Žiniasklaidoje kartas nuo karto kyla bangos dėl „skambių“ ikiteisminių tyrimų. Deja, „audringai“ prasidėję jie labai dažnai baigiasi niekuo – gal dėl tyrėjų atliktų klaidų ar neprofesionalumo, o gal ir dėl „akis badančių“ įstatymų skylių.
Vienas iš tokių skandalų, sukėlęs daug diskusijų ne tik tarp politikų, politologų bei žurnalistų, bet ir tarp pačių teisininkų, yra Edgaro Karaliaus bylos dėl nepagrįsto praturtėjimo pavyzdys.
Pirmosios instancijos teismas E.Karalių pripažino kaltu ir nuteisė dėl nepagrįsto praturtėjimo. Teismas nuosprendyje jo kaltę pagrindė tuo, kad pastarasis nuosavybės teise turėjo didesnės nei 500 MGL vertės turtą ir negalėjo pagrįsti pajamų, iš kurių šį turtą įsigijo, teisėtumo. Po tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo vieni atvirai džiūgavo, kad pagaliau Lietuvoje triumfuoja teisingumas, o kiti tik skėsčiojo rankomis ir svarstė.
Vietoj kovos su nusikaltimais – kilpa visuomenei
Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 1891 straipsnyje nustatyta dar 2010 m. gruodžio 11 d. . Pagal šį straipsnį bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų baudžiamas tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės nei 500 MGL vertės turtą, žinodamas ar turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis.
Ši kova apsisuko kilpos ant kaklo užnėrimu tai pačiai visuomenei, kai bet kuris, net ir pats doriausias pilietis, gali tapti BK 1891 straipsnio „auka“.
Kaip žinia, neteisėtas praturtėjimas buvo kriminalizuotas, siekiant sumažinti korupcinių, ekonominių, finansinių ir kitų savanaudiškų nusikaltimų ekonominį naudingumą bei patrauklumą, kad, kalbant buitiškai, šių veikų tiesiog „neapsimokėtų“ daryti. Tikėtasi, kad tai bus efektyvi prevencinė priemonė, kuri sustiprins valstybės poziciją kovoje su nusikaltimais, bet, deja, realybė, kaip visada, pasirodė niūresnė. Ši kova apsisuko kilpos ant kaklo užnėrimu tai pačiai visuomenei, kai bet kuris, net ir pats doriausias pilietis, gali tapti BK 1891 straipsnio „auka“.
Patogu tyrėjams ir teismams, bet ar dera su baudžiamąja teise?
Pabrėžtina, kad pagal šį straipsnį baudžiamąją atsakomybę asmeniui gali užtraukti vien pats didesnės nei 500 MGL vertės turto turėjimas ir negebėjimas įrodyti pajamų, kuriomis šis turtas buvo įsigytas, teisėtumo, nes įstatymas nustatyti neteisėtų veikų, kuriomis buvo įgytas turtas, nereikalauja.
Todėl bylos tyrėjams visiškai nebūtina vargti ir įrodinėti, kad turtas įgytas sukčiaujant, vagiant, kontrabanda, piktnaudžiaujant tarnyba ar kitokiu nusikalstamu būdu. Baudžiamosios atsakomybės dėl neteisėto praturtėjimo požiūriu apskritai nereikia nustatinėti konkrečių finansinių šaltinių turtui įsigyti, pakanka tik konstatuoti, kad patikrinus visus galimus asmens teisėtus turto gavimo būdus (uždarbį, pensiją), aiškiai matyti, jog turtas negalėjo būti įgytas nė vienu iš jų.
Taigi, įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę baudžiamąją atsakomybę taikyti ir tuomet, kai pajamos gautos, pavyzdžiui, dėl laiku nesumokėtų mokesčių, klaidingai sudarytų sandorių, nelegalaus darbo ar kitokių pažeidimų, kurie nėra baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas. Neabejotina, kad tokia neteisėto praturtėjimo samprata techniškai paranki tiek tyrėjams, tiek teismams, nes yra paprastai taikoma, tačiau ar ji pagrįsta ir dera su baudžiamąja teise, ar ji neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui?
Paradoksas: veika nenusikalstama, bet iš jos gautas turtas gali būti kriminalinis nusikaltimas!
Baudžiamoji teisė nusikaltimais įvardija tik patį pavojingiausią elgesį, ir tik už tokį elgesį numato pačias griežčiausias priemones – bausmes. Tačiau šis baudžiamojo įstatymo pakeitimas valstybės siekį užkardyti nusikalstamas veikas pavertė „susidorojimo“ su atskirais visuomenės nariais įrankiu.
Valstybė įgyja teisę nesant rimto pagrindo vykdyti asmens baudžiamąjį persekiojimą, patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir ją taikyti su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Paradoksas – baudžiamoji atsakomybė už veiką, iš kurios yra gautas turtas, netaikoma, nes ji nenusikalstama (nepavojinga), bet vien turto turėjimas iš tokios nenusikalstamos veikos jau tampa pavojingu (nusikaltimu) ir už jį skiriamos kriminalinės bausmės. Ar tai pagrįsta ir teisinga? Akivaizdu, kad ne.
Po Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojimo baudžiamasis įstatymas jau buvo keistas ir papildytas naujais straipsniais apie 50 kartų, tačiau šis BK pakeitimas yra vienas ryškiausių netinkamos nusikalstamų veikų kriminalizacijos pavydžių, kuomet dirbtinai bandoma vienokią ar kitokią veiką paversti nusikaltimu, nors faktiškai ji nėra tokia pavojinga, kad ją būtų galima priskirti prie apysunkių nusikaltimų tokių kaip naujagimio nužudymas (BK 131 straipsnis), neatsargus gyvybės atėmimas kitam žmogui (BK 132 straipsnis), ir pan..
Valstybė įgyja teisę nesant rimto pagrindo vykdyti asmens baudžiamąjį persekiojimą, patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir ją taikyti su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – realiu laisvės atėmimu, teistumu, nors asmuo faktiškai nepadarė jokio nusikaltimo.
Tai neabejotinai pažeidžia žmogaus teises, pakerta pasitikėjimą teisingumo vykdymu, visa teisėsaugos sistema, o galiausiai ir pačia valstybe. Dar daugiau, tokia dirbtinė kriminalizacija iškreipia baudžiamosios teisės suvokimą, jos esminius veikimo principus.
Europos baudžiamosios teisės principų neatitikimai kelia nerimą ir pavojų
Paminėtina, kad 2008 m. Europos Komisija komunikate „Pajamos iš organizuoto nusikalstamumo: užtikrinkime, kad nusikalsti nebūtų pelninga“ iškėlė neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo idėją tik kaip vieną iš svarstytinų kovos su organizuotais nusikaltimais priemonių.
Lietuva gi iš esmės keičia baudžiamąją teisę. Greta baudžiamojo persekiojimo tik už tam tikros vertės turto turėjimą ir negebėjimą įrodyti pajamų, kuriomis šis turtas buvo įsigytas, teisėtumo, BK 1891 straipsnyje labai aiškiai įtvirtina ir iki šiol baudžiamajai teisei svetimas, net priešingas kategorijas – kaltumo prezumpciją, įstatymo, kriminalizuojančio neteisėtą praturtėjimą, galiojimą atgal bei turto konfiskavimą nenustačius jo kilmės šaltinio.
BK 1891 straipsnio formuluotė lemia, kad esant oficialių pajamų stokai be jokio papildomo įrodinėjimo paprasčiausiai preziumuojama, kad visa, kas negalėjo būti įgyta teisėtomis priemonėmis, buvo įgyta neteisėtai, ir asmuo iš esmės laikomas kaltu dėl neteisėto praturtėjimo.
Taip visiškai atmetama visa baudžiamosios teisės sistema, kuri paremta nekaltumo prezumpcija – asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka.
Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad įstatymų leidėjas baudžiamojoje teisėje privalo vadovautis principu lex retro non agit, kuris reiškia, kad priimtų ir paskelbtų įstatymų galia yra nukreipiama į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Tik priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią.
Tačiau kriminalizuojant neteisėtą praturtėjimą įstatymų leidėjui šios Konstitucinio Teismo nuostatos buvo bevertės. BK 1891 straipsnyje jis įtvirtina įstatymo galiojimą atgal, o tai reiškia, kad asmuo, įgijęs tam tikrą turtą iki BK 1891 straipsnio priėmimo ir jo įsigaliojimo, kuomet nepagrįstas praturtėjimas nebuvo laikomas nusikaltimu ir už jį baudžiamoji atsakomybė nebuvo taikoma, šiai dienai gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jei tą turtą vis dar turi.
Taigi asmens baudžiamosios atsakomybės atsiradimą šiuo atveju lemia vienas poelgis (turto įgijimas), padarytas iki neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo. Dar daugiau šis poelgis, kuris jo atlikimo metu nebuvo laikomas nusikaltimu, šiandien lemia net ir turto konfiskavimą, kuris, pagal įstatymų leidėją, staiga tampa įgytu iš nusikalstamos veikos.
Toks neteisėto praturtėjimo kriminalizavimas leidžia manyti, jog grįžtama prie sovietinės baudžiamosios teisės principų, kai žmogaus teisės buvo bevertės.
Todėl turtas, kuris jo įgijimo metu buvo teisėtas ir negalėjo jo savininkui užtraukti baudžiamosios atsakomybės, tačiau kurio įgijimo šaltiniai nėra nustatyti oficialiais jo kilmę patvirtinančiais dokumentais, gali būti konfiskuojamas kaip gautas iš nusikalstamos veikos.
Sprendimas – prevencinės priemonės, o ne teisinė anarchija
Tad toks neteisėto praturtėjimo kriminalizavimas leidžia manyti, jog grįžtama prie sovietinės baudžiamosios teisės principų, kai žmogaus teisės buvo bevertės.
Galime sau užduoti klausimą, ar baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą nėra tik nevykusi „kovos“ su nusikaltimais imitacija, ar esminių baudžiamosios teisės principų ignoravimas nekelia pavojaus visuomenei? Manytina, kad taip.
Tai, kad nusikaltimų prevencija yra būtina, akivaizdu. Tačiau ji negali būti vykdoma griežčiausiomis priemonėmis, ypač tokiomis, kurios iškreipia visą baudžiamosios teisės esmę, sudaro prielaidas nepagrįstai taikyti baudžiamąjį įstatymą, paneigia konstitucinius principus bei vertybes.
Siekiant ekonominius nusikaltimus daryti nenaudingus, reikėtų labiau analizuoti kitų teisės šakų galimybes, pirmiausia, administracinės ir mokesčių teisės. Būtent jų pagalba įtvirtinti prevencines priemones nusikaltimų nuosavybei padarymui, o ne dėti pamatus galiojančios baudžiamosios teisės sistemos griovimui, teisinei anarchijai, sukeliančiai pavojų kiekvienam visuomenės nariui.
Romualdas Drakšas yra advokatas, profesorius, teisės mokslų daktaras
