Suabejojau, kas galėtų tokiu palikimu iš trijų sūnų ir marčių ir penkių anūkų nuoširdžiai apsidžiaugti. Tegul dar tie anūkai paauga, o mes atidžiai pasižiūrėsim. Iš tikrųjų dar kartą supratome, kad didžiausias turtas nėra aprašomas testamentuose. Tai mūsų vaikai ir anūkai, marčios. Tikiuosi, kad ne tik mums vieniems tai ne tušti žodžiai.
Mano likimas taip jau susiklostė, kad jaunystėje neplanuotai tapau ir 15 metų dirbau vaikų ligų gydytoju. Tai ypatinga misija gyvenime. Iš vienos pusės labai sunki ir atsakinga, iš kitos labai įdomi ir suteikianti gyvenimo pilnatvę. Žinoma, jeigu pamilsti tuos mažuosius stebuklus. Gal paveikė, vaikystėje mane stipriai sukrėtusi, pirmoji iš bibliotekos parsinešta knyga? Tai buvo H.Malot ,,Be šeimos“ Su likimo nepasigailėtais vaikais teko susidurti ir vėliau, keliolika metų dirbant savivaldybės vaiko teisių globos ar nuolatinės priežiūros nustatymo komisijose. Be abejonės, turėjo įtakos ir pažintis su protingais ir nuoširdžiais šioje tarnyboje dirbančiais žmonėmis. Žinoma girdėjau ir apie ,,beširdę“ Barnevernet tarnybą Norvegijoje.
Daugybėje TV laidų, daugiausiai geltonųjų, mačiau, kaip mano tėvas sakydavo, triznus politikus, brukančius savo suabsoliutintas tiesas. Panašių į juos psichologų, žmogaus teisių gynėjų ar tiesiog emocingų gatvės pašnekovų irgi netrūko. Skaičiau ir teisės aktus, stebėjau tarnybos transformacijas. Diskusijos katilas kiekvieną kartą smarkiau suburbuliuodavo pranešus apie įmestus į šulinį, ar pririštus prie suoliuko vaikus, arba radus juos sušalusius, primuštus. Visa tai, košdamas per daugybę metų, savo patirtimi ir perskaityta svetima išmintimi, pintą rėtį. Nuolatos bandydavau pasitikrinti, kiek tai atitinka manąjį požiūrį. Tačiau nesiryžau šios nuomonės viešai pareikšti, nors šis klausimas mane ir seniai buvo apsėdęs.
Kas paskatino parašyti? Gal sugriežtintą, į geležinį ir bukaprotį baudžiamosios atsakomybės šarvą įvilktos vaiko teisių apsaugos tarnybos veiklą iliustruojantys ir plačiai aprašyti atvejai? Gal V.Sinicos straipsnelio abejonės dėl vaiko teisių apsaugos tarnybos buvimo poreikio? Galbūt. Tačiau greičiausiai ne tai buvo šių pastabų atsiradimo priežastis. Paveikė, matyt, paminklinių lentų skaldymas, gatvių pervadinimas ar miglotų teisių gynimo demonstracijos. Noras, pašalinus iš atminties bet kokią pagarbą praeities kartoms, užsimiršus vien džiaugtis kaip kokiems sutrikusio vystymosi įstaigų auklėtiniams.
Kodėl labai jauni žmonės išdrįsta apkaltinti kitaip mąstančius vyresniuosius, kiek jų pažįstu, labai apsiskaičiusius ir išsilavinusius žmones, išvadinti retrogradais ir atsilikėliais?
Mat subine sušilusį smėlį ar patogias nušliuožti paminklų plokštumas pajutus užsipildo visos asmenybės tuštumos. Vienas prieštaringos reputacijos psichiatras tai laiko net rimta savižudybių prevencijos priemone. Tai privertė susimąstyti – iš kur šie chunveibinai atsiranda? Kodėl dalis jaunų žmonių, daugiausiai Y ir Z kartos, taip skirtingai mato pasaulį? Kodėl tokios skirtingos jų vertybės? Kodėl labai jauni žmonės išdrįsta apkaltinti kitaip mąstančius vyresniuosius, kiek jų pažįstu, labai apsiskaičiusius ir išsilavinusius žmones, išvadinti retrogradais ir atsilikėliais?
Daugeliui pažįstamas jaunystėje patirtas kverulentiškumas, tiesos ir lygybės paieškos. Tačiau juk ne visi tampa pavlikais morozovais. Ne visus sekasi nesąžiningiems politikams, kaip piktus ėriukus, išvesti į prospektus su plakatais. Vieni yra kažkaip atsparesni, giliau mąstantys. Kodėl?
Gilesnių priežasčių paieškos sugrąžino prie pamąstymų apie šeimos žmogaus gyvenime vaidmenį. Šveicarų mokslininkai (Tramel ir kiti) praeitame amžiuje ištyrinėję daugelio ką nors pasiekusių ar kuo nors išskirtinai nusipelniusių šaliai žmonių biografijas ir nustatė, kad absoliuti jų dauguma beveik iki paauglystės augo kalnuose, vienkiemiuose. Su tėvais dirbo kaimiškus darbus ir bendravo daugiausiai tik su savo šeima. Jau paūgėję, nusileisdavo į miestelius ir, pradėję mokytis, greitai pavydavo ir pralenkdavo savo draugus. Toliau mokydamiesi už juos daugiau pasiekdavo ir gyvenime.
Mokslininkai pateikia hipotezę, kad šie kaimo vaikai, ankstyvoje vaikystėje turėdami žymiai geresnius bendravimo su tėvais, tegul ir nelabai mokytais, įgūdžius, sukaupė žymiai daugiau gero pavyzdžio, meilės ir pasitikėjimo. Akumuliavo tas vertybes, kurių niekaip neįmanoma papildyti iš jokių knygų ar svetimų kalbų mokėjimo. Lėtas ir palaipsniui vykstantis vaiko nuo gimimo socializavimasis, leidžia jam priprasti prie artimųjų žmonių ir tėvų namų aplinkos. Tai suformuoja labai stiprius pasitikėjimo savimi ir kitais jausmus, išmoko mylėti tiek žmones, tiek gimtinę ir tėvynę. To nepatyręs žmogus tampa mankurtu. Šį žodį ,,išrado“ prieš kelis dešimtmečius kirkizų rašytojas Č.Aitmatovas.
Pasirodo, priešo paimtiems į nelaisvę kariams ant nuskustų galvų užnerdavo ką tik papjauto kupranugario dar kruviną odos gabalą, kuris, džiūdamas ir traukdamasis, suteikdavo baisias kančias belaisviui. Toks jaunuolis, jeigu nenumirdavo, prarasdavo ne tik atmintį, bet ir sugebėjimą mąstyti. Tapdavo žmogumi, kuris nieko nemyli ir mylėti negali. Jis neturėdavo nei gimtinės nei tėvynės.
Prisimenu pačioje okupacijos pabaigoje buvau pakviestas skaityti paskaitos į pačią KGB irštvą. Didžiausio Europoje ryšių šnipinėjimo centre Linksmakalnyje, uždarame kultūros centre susitikau gal su kokiu šimtu ar daugiau jo darbuotojų. Tiesa, susirūpinę Lietuvoje jau bręstančiomis permainomis, salėje sėdėjo daugiausiai kariškių žmonos. Pradėjęs kalbėti apie subtilius vaiko brendimo niuansus, kokią svarbią ir nepakeičiamą vaidmenį čia turi šeima, tėvynė, pajutau kažkokią ypatingą tylą. Tačiau, tik pamatęs moterų akyse ašaras, supratau, kad pataikiau į itin skaudžią vietą. Šiems klausytojams turbūt populiari tais laikais rusiška daina apie adresą be gatvės ir be namo irgi kėlė įtarimą.
Taigi, grįžkime į šiandieną. Į Valstybės dienos išvakares. Klausau LRT kvietimą po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius švęsti ir giedoti himną. Bet kur bent užuomina, kad švenčiama Valstybės šventė? Kur Tėvynė? Nieko nuostabaus. Juk kaip ir tam tarybiniam mankurtui nereikia jų. Skirtumas tik toks, kad ta ,,tėvynė“ dar labiau išsklido. Liko be jokių ribų. Nežinia ir ką ginti reikėtų. Neliko tėvynės ir valstybės net pagrindinėje valstybės strategijoje ..Lietuva 2030“. Tinka ir virtualus pilietis, internetinis lietuvis. Svarbu, kad būtų tinkamai paruoštas konkuruoti globaliame pasaulyje. Dirbantis, perkantis ar parduodantis. Neverta ir savivaldybių plėtros strategijose ieškoti žmogaus. Ten vieno ar kelių UABų, bet ant to pačio vieno kurpaliaus rašytose, savivaldybių tarybose paviršutiniškai ,,dėl akių“ svarstytose strategijose irgi tik ekonomika, investicijos, fabrikai, kaminai ir fermos.
Kaip iš gausybės rago pasipylę ir tuntais visokius fondus aplipę žmogaus prigimtinių ir kitokių, išgalvotų teisių gynėjai pragaro liepsnomis svaidosi vos išgirdę apie kokį vaiko kepštelėjimą. Reikalauja milijonų visokioms naujoms tarnyboms kurti. Ir jeigu ne atsitiktinis atsitokėjimas, jau būtume ir norvegų Barnevernet pagal vaikų atėmimus pralenkę. Mat vienas psichologas garsiai sako, jog motinos pliaukštelėjimas delnu per vaiko kombinezoną baisesnis net už vaiko paėmimą iš šeimos. Ši situacija aprašyta tūkstančiuose psichologų straipsnių ir kiekvienoje knygoje apie vaikų psichinę deprivaciją. Jiems puikiai žinoma, kad net ir labai trumpas vaiko paėmimas iš tėvų ar šeimos aplinkos yra pati didžiausia trauma vaiko gyvenime. Prilyginama žemės drebėjimui, o pasekmės, kaip teigia mokslininkai, aptinkamos visą tolimesnį gyvenimą.
Niekaip negaliu užmiršti vieno atvejo iš savo, tada dar jauno gydytojo, praktikos. Vėlų labai šalto pavasario vakarą, garsiai kaukdama sirenomis, greitoji medicinos pagalbos mašina iš tolimo kaimo atvežė labai sunkios būklės, dar nė metų neturintį kūdikį. Atsitiktinai kaimynė išgirdusi vaiko verksmą, rado jį sandėliuke, sumuturiuotą į skudurus. Greta voliojosi į ledą sušalusio pieno buteliukas. Motina namuose tuo metu priiminėjo naują gerbėją, kuris netikėtai ilgiau užsibuvo. Vaikas išgyveno. Sustiprėjo. Tapo viso skyriaus numylėtiniu. Motina pasirodė gal po kokių dviejų savaičių.
Paprašiau tą pabaisą pakviesti į kabinetą, o pats paskubomis ieškojau žodžių triuškinančiam pamokslui. Nedrąsiai prasiveria durys ir įeina jauna rausvažandė kaimo mergina. Apsirengusi žalios spalvos plono sintetinio audinio palteliu – už lango dar tik pradėję tirpti sniego kauburiai. Tačiau galutinai mano žadą atėmė... nusmukusi kaproninė kojinė. Dingo visa retorika ir persmelkė mintis – ji juk taip pat vargšė. Savo tėvų auka, kurie gal būt ir ją augino tvarte. Tada, pirmą kartą taip stipriai supratau, kad pavyzdys, kurį gauname nuo pirmų gyvenimo dienų, dar šeimoje yra didžiausias mokytojas. Gyvenimas šią išmintį daugybę kartų patvirtino.
Turime jau nebe pirmą pašalpinių kartą. Nenorinčių dirbti ir mokytis, tačiau mėgstančių išgerti, pasilinksminti. Ar jie labai skiriasi nuo tų, kurie išsimokslinę (tai nereiškia išsilavinimo)? Labai stengiamasi, kad nei minutei jų džiaugsmo neužtemdytų, koks istorijos prisiminimas ar susimąstymas. Rūpinamasi, kad tik jų subinėms būtų šiltas smėlis ar kalnelio plokštumos nebūtų briaunuotos.
Nieko nuostabaus, jeigu valstybė, o tiksliau žmonės, pelnę pasitikėjimą ją valdyti, rūpindamiesi jos sutvirtinimu, išlikimu per amžius, atsisuka į jos pamatines tvirtumo šaknis.
Ir dar. Rašydamas šeimos istoriją, nustebau pamatęs, kiek daug per tuos kelis amžius čia susipynę giminių, pavardžių. Kiek daug žentų, marčių iš kitų šeimų. Koks tankus ir stiprus audinys. Tūkstančiai tokių audinių, tampriai persipindami vienas su kitu ir sudaro Valstybę. Tavo Tėvynę. Šią informaciją perkėlus į medžio įvaizdį, pamatai kokia tanki, tiesiog neįžengiama, susipynusi šaknimis ir šakomis giria atsiranda. Auganti ir bujojanti. Augančiose šakose jos stiprybė ir gyvybingumas ateityje. Čia ne tik valstybės, bet ir gamtos tęstinumas. Žinoma, yra šakų, ant kurių neužauga gilės. Neišteka, neapsiveda. Apsiveda, bet nesusilaukia palikuonių. Įvyksta ir, žvelgiant iš gamtos pozicijų, klaidų. Deja, taip būna. Nutrūksta tos šakos, dingsta ateitis. Ir ką? Ar tos paskutinės gilės nustoja būti mylimos?
Atsiranda audinyje maža skylutė, bet jo stiprumas nenukenčia. Blogiau, kai jauni žmonės išmokę skaityti, bet nepratę mąstyti ima šią, per ilgus tūkstantmečius nusistovėjusią tvarką, sąmoningai ardyti. Tai su beprotišku užsidegimu daro ne tik prisiskaitę Markuzės, Engelso, Lenino ar Mao kliedesių. Nieko jau nebestebina, kad šia ideologija persiėmę ne tik paaugliai su mozoliais ant pirštų nuo nepaleidžiamo nei minutei iš rankų mobiliako, bet ir solidūs politikai, stumiantys kokią Stambulo deklaraciją ar aukštuose krėsluose murksantys, tačiau nutaisę neklystančiųjų mimikas ir pezantys apie kažkokią šeimų įvairovę. Įžiūri ją dvasiose, nes Konstitucijoje neranda.
Nieko nuostabaus, jeigu valstybė, o tiksliau žmonės, pelnę pasitikėjimą ją valdyti, rūpindamiesi jos sutvirtinimu, išlikimu per amžius, atsisuka į jos pamatines tvirtumo šaknis. Protingą meilę visiems pademonstruoja kurdami išskirtinai palankesnes sąlygas šeimai, auginančiai vaikus, valstybės giriai ir jos gyvasčiai. Šeimos sąvokos gynimas ar ženkliuko neprisisegimas anaiptol nereiškia, kad kas nors yra mažiau mylimas ir gerbiamas.
Romualdas Žekas yra buvęs Nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriato vadovas.
