Kodėl? Matyt, tik tai lemtų, kad pokyčiai sistemoje būtų atliekami ne dėl noro užsidėti pliusą ties pabandymo eilute, o dėl realios naudos mokytojams, mokiniams ir visai visuomenei.
Kokybiškas ir prieinamas valstybinis švietimas – kodėl svarbus?
Net jei gyveni didmiestyje, net jei gali savo vaikus leisti į privačias mokymosi įstaigas, net jei esi socialiniame pažangiųjų ir moderniųjų burbule, su prasto švietimo pasekmėmis susidursi neišvengiamai. Kaip?
Užteks atsidaryti socialinius tinklus ir ten aptiksi nemažai žmonių su akivaizdžiai išreikštu kritinio mąstymo stygiumi, noriai besidalinančių įvairaus plauko melagienomis.
Susidursi ir po Seimo rinkimų. Jau Prezidento rinkimų rezultatai parodė – tam tikra visuomenės dalis nesupranta, iš kur imasi pranašai ir gelbėtojai. Ir balsuoja. Balsuoja už tai, kuo tiki ir kaip supranta. Ir jie išrenka valdžią ne tik sau, o ir tau, kuris gyveni didmiestyje ir super pažangiame socialiniame burbule.
Valstybinio švietimo kokybės klausimą turime spręsti kuo skubiau, nes Lietuvos ateitis gali būti sunkiai prognozuojama.
Laikas bėga, problemos nesikečia
Lygiai prieš metus, 2023 m. spalio 9 d., rašiau: „Rugsėjis baigėsi, vadovėliai ir pratybos dar nepasiekė mokyklų, o mokytojai kaip nors visa tai ištvers. Juk jie tegul dirba kūrybiškai! “.
Kas pasikeitė per metus? Vadovėlių vis dar nėra. Maža to, mokytojai nustekenti dešimčių mokykloje vykstančių nepabaigtų reformų, kurioms net nebuvo tinkamai pasirengta.
Už dviejų su puse mėnesio ateis 2025-ieji metai. Data, kada žadėjome pasiekti mokytojo profesijos prestižą. Kur jis?
Vietoje to valdžia suduoda mokytojams vieną smūgį po kito.
Niekas iki šiol nepamiršo „mokinio krepšelio“ – nuo 2002 metų imto taikyti liberalų siūlymo, iš esmės pakeitusio požiūrį į mokyklą kaip instituciją. Mokytojas ir mokykla tapo „paslaugos teikėjais“, o moksleivis ir jo tėvai – „paslaugos gavėjais-klientais“. Taigi klientai ir pradėjo diktuoti sąlygas ir vertinti mokytojų darbą. Tėvai ir mokiniai tapo nuolat viskuo nepatenkinti, o mokyklų vadovai ėmė laviruoti ir reikalauti iš mokytojų, kad „tik niekas nesiskųstų.
Kitas smūgis – 2018-aisiais „valstiečių“ įvestas etatinis mokytojo darbo apmokėjimo modelis, tiesiog apgavęs mokytojus. Pažadėję, kad už visus papildomus darbus (o jų kasmet vis daugėjo) bus sumokėta, jie ėmė pilstyti iš kišenės į kišenę, kūrė sudėtingas apmokėjimo formules, po to jas keitė, kol gavosi visiškas šnipštas. Išaiškėjo, kad pradinių klasių mokytojas, dirbdamas penkias dienas per savaitę net negali turėti etato. Fizikos ir chemijos mokytojai, kad „susirinktų“ etatą, turi bėgti per 3–4 mokyklas. Panašiai daryti tenka ir kitų dalykų mokytojams.
2020-aisiais ištiko pandemija ir mokytojai per savaitę (!) turėjo suskaitmeninti visą pamokų turinį. Elektroniniai dienynai strigo, mokymo platformos niekas nė nemanė kurti. Mokytojai dirbo naktimis, kad tik procesas nesustotų. Eilę metų katastrofiškai smunkant matematikos egzaminų rezultatams buvo nuspręsta daryti pagrindinių dalykų patikrinimus, juos išdėstant per keletą metų ir kaupiant balus. Tik visa tai mokytojai privalo daryti po darbo, laisvu laiku, už kurį niekas nežada sumokėti.
Šį rugsėjį pinigų mokyklose nepadaugėjo, tad nuo vienų nuims, kitiems pridės, bet visus papildomus darbus vis tiek reikės padaryti. Nemokamai.
Į mokyklas nuspręsta integruoti moksleivius su specialiaisiais poreikiais. Nes kažkas kažkur tą matė! Bet pamiršo, kad tam visiškai nepasiruošta: mokytojo padėjėjų nėra, mokytojai nemokomi spręsti sudėtingų situacijų, kurios pasitaiko integruojant specialių poreikių vaiką klasėje, trūksta socialinių darbuotojų, psichologų, papildomų patalpų.
Švietimo bendruomenei reikia pokyčių. Tik ne imitacinių, o realių.
Dvylika pasiūlymų sisteminiam pokyčiui
Pirma ir visų svarbiausia – stabdyti visas šiuo metu bandomas įgyvendinti švietimo reformas bei atidžiai išnagrinėti, ko galime atsisakyti, ką būtų galima tęsti. Identifikavus pokyčius, kuriuos verta toliau įgyvendinti, reformas pirmiausiai išbandykime pilotinėse klasėse, įvertinkime ir tik po to diekime masiškai.
Antra, vis dar nemažai klausimų kelia etatinis mokytojų darbo apmokėjimas. Vis dar nemaža dalis mokytojų turi lakstyti per dvi ar net tris mokyklas, kad surinktų etatą. Manau, kad ši tvarka visiškai nepasiteisino ir turėtų būti pakeista.
Trečia, svarbu mažinti mokinių skaičių klasėse. Pereiname prie individualaus mokymo pagal poreikį, tad mokinių skaičius tam yra tiesiog per didelis.
Ketvirta, mažinti biurokratiją mokykloje. Krūvos nereikalingų dokumentų atima mokytojų laiką ir energiją, kuriuos jie galėtų skirti savo mokymo plano vykdymui. Dirbdama mokytoja, kasmet prirašydavau kalną šlamštpopierių, iš kurių 70 proc. laisvai galima buvo mesti į šiukšlių kibirą. Nes juk reikėjo už viską atsiskaityti, viską suskaičiuoti, padauginti ir padalinti ir sudėti į lenteles. Kiek mokytojų dėl to susigadino sveikatą? Laikyseną, akis?
Penkta, kiekvienoje klasėje, kurioje yra specialiųjų poreikių vaikų, privalo būti mokytojo padėjėjai. Mokytojo padėjėjas privalo būti kvalifikuotas pedagogas, o ne „žmogus iš gatvės“ su minimaliu atlyginimu. Jis turi užtikrinti kokybišką pagalbą sutrikimų turintiems vaikams. Apskritai, nuo vaiko gimimo, jei tik pastebima, kad vaikas turi sveikatos sutrikimų, turi būti kuriama tėvų, gydytojų, auklėtojų, mokytojų komanda ar kitoks mechanizmas, padėsiantis vaikui gauti reikiamą pagalbą ir tinkamą ugdymo procesą.
Šešta. Aktualu parengti bazines programas ir ugdymo turinį specialiųjų ugdymo poreikių mokiniams. Tai nediskutuotinas klausimas. Specialiųjų poreikių vaikų integravimas į bendrojo lavinimo mokyklas reikalingas, tačiau, kaip ir daugeliu kitų atvejų, nebuvo atliktas iki galo ir numestas ant mokytojo galvos.
Septinta. Už švietimo kokybę turi atsakyti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o ne savivaldybės. Šiandien ministerija kartu su savivaldybėmis žaidžia atsakomybių stalo tenisą. Tai turi baigtis – savivaldybės tegul lieka atsakingos už ūkio dalį, o ne už kokybę ir turinį.
Aštunta. Investuoti į mokytojų sveikatą. Nepamirškime, kad mokytojas – žmogus. Turime sudaryti galimybę pedagogams patekti pas gydytojus, suteikti galimybę nemokamai lankyti baseiną, sporto salę ar kitaip pailsėti. Apie ką galvoja tie, kas atsakingi už Lietuvos švietimą? Mokyklos vadovai apie mokyklos vietą reitingo lentelėje. Partijos – apie sekančius rinkimus. Mokytojai bando tiesiog išgyventi kiekvieną ateinančią dieną.
Devinta. Spręsti mokytojų trūkumo problemą. Mokykla tampa nepatraukli kaip darbo vieta jaunam žmogui. Galimas tik kompleksinis sprendimas, tame tarpe keliant mokytojų atlyginimus.
Dešimta. Privačios vs. valstybinės mokyklos. Sustokim finansuoti privatų verslą iš valstybės lėšų. Jau ir taip sąlygos nėra tolygios: privačios mokyklos nesuka galvos dėl įtraukiojo ugdymo, nes tokių vaikų jos tiesiog nepriima.
Vienuolikta. Atlyginimai. Ne mažiau kaip 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio.
Dvylikta. Vadovėliai. Jie yra būtini kaip ir skaitmenizuotas ugdymo turinys.
Didžiausiais švietimo kokybės advokatais turėtų tapti tėvai
Manau, visai pateiktais pasiūlymai labiausiai susirūpinti turėtų mokinių tėvai, nes tuoj nebeliks mokytojų. Entuziazmas irgi kažkada baigiasi, kai pamatai, kad ministerijai vienodai, kaip mokytojui sekasi. Šiandien ir tas, kuris paruošė 10 šimtukininkų, ir tas, kuris neparuošė nė vieno, gauna vienodą atlyginimą. Na, gal pirmasis dar gauna padėkos raštą.
Seni idėjiniai supermokytojai išeis, jaunimas mokykloj neužsibus. Padirbs porą metų ir išeis, nes perdegs. Mokykla bus ta vieta, kur mokinys patogiai leis laiką, kol tėvai dirbs. O išsilavinimą ir perspektyvią galimybę gaus tik tie, kurie mokysis prestižinėse arba kai kuriose privačiose mokyklose.
Tad kreipiuosi į esamus ir būsimus politikus: rengdami švietimo reformas, nepamirškite paklausti mokytojų, ko reikia, kad Lietuvos vaikai turėtų visas galimybes įgyti tinkamą išsilavinimą. Juk tai šie vaikai kurs šalies ateitį.
O apie Australijos švietimo modelį mielai padiskutuosiu, kai išspręsim šias, aukščiau minėtas problemas.
