Visiškas veiklos apribojimas kai kuriuose sektoriuose užtruko net keletą savaičių, su tam tikromis išimtimis ir karantino priemonių švelninimu veikla jau pradėta vykdyti kai kuriuose sektoriuose. Sukelta krizė jau transformavosi į ekonomikos ir darbo rinkos šoką, sukeldama tiek pasiūlos (prekių ir paslaugų) bet ir paklausos disbalansą (vartojimas, investicijos).
Labiausiai tai, aišku, paveikė dirbančiuosius, užimtus paslaugų, aviacijos, turizmo ir kt. sektoriuose. Labai sumažėjęs darbo rankų poreikis, dalį darbuotojų per trumpą laiką paliko už darbo rinkos. Be to, dėl karantino uždarytų sienų, draudimų keliauti, dalis darbuotojų negali grįžti į savo darbo vietas užsienio šalyse, kas neabejotinai paveiks jų pajamas. Didžiąja dalimi tai asmenys, kurių užimtumas ir šiaip yra priskiriamas nesaugiam. Tai dažniausiai laikinai užimti ar asmenys, dirbantys mažiau kvalifikuotą darbą, turintys minimalias galimybes naudotis draudimu nuo nedarbo ar kitomis socialinėmis garantijomis.
Kokie pokyčiai fiksuojami darbo rinkoje karantino laikotarpiu? Užimtumo tarnybos duomenimis 8 karantino savaitės pradžioje, 2020 m. gegužės 11 d. darbo neturinčių asmenų skaičius Lietuvoje pasiekė 197 925 tūkst., kuomet palyginimui kiek daugiau nei prieš du mėnesius 2020 m. kovo 1 d. darbo neturėjo 161 594 tūkst. asmenų. Pastaruoju metu darbo netenkančių asmenų skaičius nuosekliai mažėja, kas leidžia daryti išvadą, jog daugiausiai asmenų darbo neteko prieš pat paskelbiant karantiną ar pačioje karantino pradžioje.
Tarp daugiausiai darbo netekusių asmenų dominuoja nekvalifikuoti darbininkai, kurie sudaro apie trečdalį visų asmenų netekusių darbo bei apie penktadalį – paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai. Pagrindinės priežastys, kurias nurodo darbdaviai, kuomet tenka atleisti darbuotojus, tai veiklos sumažėjimas, dėl ko dalies darbuotojų darbo funkcijos tapo perteklinėmis ar nereikalingomis, bei įmonių bankrotai. Taigi registruotas nedarbas Lietuvoje 2020 m. gegužės mėn. pasiekė 11,7 proc. Palyginimui Eurostato duomenimis, 2019 m. pirmąjį ketvirtį nedarbas Lietuvoje siekė tik 6,3 proc.
Paskelbus karantiną Lietuvoje žymiai sparčiau augo moterų nei vyrų nedarbas. Be to, matome dar labiau ryškėjančius regioninius skirtumus, kuomet nedarbo lygis labiau auga atokesnių regionų savivaldybėse. Tačiau darbo rinkos situacija blogėja ne tik kiekybiniu požiūriu. Stebime tai, kad mažėja užimtumo kokybė ir darbuotojų teisės vis dažniau pažeidžiamos juos nepagrįstai atleidžiant iš darbo, mažinamas darbo krūvis, mažėja darbo užmokestis ir prastėja darbo sąlygos. Neabejotinai ši krizė paveiks ir darbuotojų atlyginimų augimą. Kaip matome, Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus minimalus ir vidutinis atlyginimas augo. Minimalus atlyginimas šių metų sausio 1 d. pasiekė 607 eurus popieriuje (palyginimui 2015 m. siekė tik 300 eurų). Ženkliai per pastaruosius metus išaugo ir vidutinis atlyginimas, kuris ketvirtą 2019 m. ketvirtį pasiekė 1359 eurus popieriuje.
Ką reikia daryti, norint sumažinti tiesioginį COVID-19 poveikį darbuotojams ir tuo pačiu sušvelninti netiesioginį visos pasaulio ekonomikos nuosmukį? Aišku, kad reikia itin skubių ir suderintų sprendimų, kuomet svarbiausias prioritetas yra darbuotojų apsauga nuo darbo vietų ir pajamų praradimo, bet tuo pačiu labai svarbu apsaugoti darbuotojus ir jų šeimas ir nuo infekcijos. Kaip šioje situacijoje reagavo atskiros šalys? Matome, kad reakcijos labai skirtingos. Kai kurios šalys pradžioje apskritai pasirinko strategiją neigti COVID 19 poveikį ir elgtis taip, kad grėsmės nebūtų. Visų dažnai minima Švedija apskritai atsisakė įvesti karantiną, tokiu būdu siekdama apsaugoti savo ekonomiką. Jungtinė Karalystė karantiną paskelbė viena paskutiniųjų iš Europos šalių. Trumpalaikės priemonės, tokios kaip subsidijos labai dažna priemonė įvairių krizių laikotarpiu.
Šią strategiją – mokėti subsidijas darbdaviams tam, kad būtų išsaugotos darbo vietos bei darbuotojams užtikrinta bent dalis prarastų pajamų – pasirinko daugelis šalių. Tai Anglija, Lenkija, Vokietija ir kitos šalys. Subsidijos labai svarbios mažiausias pajamas gaunantiems ir dėl karantino labiau paveiktoms darbuotojų grupėms. Lietuvoje dėl subsidijos į Užimtumo tarnybą darbdaviai galėjo kreiptis jau nuo balandžio 5 d. Darbdaviai galėjo pateikti paraiškas gauti 90 proc. (nuo darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 607 eurai bruto) arba 70 proc. (nuo darbuotojui priskaičiuoto darbo užmokesčio, bet ne daugiau nei 910,5 eurai bruto) dydžio valstybės subsidijas, kai ekstremalios situacijos ir karantino metu prireikė skelbti prastovas darbuotojams.
Daugelis šalių pasirinko mokėti subsidijas darbdaviams tam, kad būtų išsaugotos darbo vietos bei darbuotojams užtikrinta bent dalis prarastų pajamų.
Subsidijas gaunantys darbdaviai taip pat turi prisiimti įsipareigojimą, kad jei jiems buvo mokama darbo užmokesčio subsidija, ne trumpiau kaip 3 mėnesius nuo subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo pabaigos jie turės išlaikyti ne mažiau kaip 50 procentų darbo vietų. Be to, darbdaviams, kurie nesilaikys įsipareigojimų, yra numatytos atitinkamos sankcijos. Sankcijos nėra griežtos, jos iš esmės labiausiai orientuotos į tai, kad įsipareigojimų nesilaikę darbdaviai ateityje negalės naudotis įvairiomis paramos užimtumui formomis: 12 mėn. negalės dalyvauti remiamo įdarbinimo, darbo vietų steigimo ar pritaikymo subsidijavimo, vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimo priemonėse.
Griežtesnės priemonės darbdaviams numatytos už reikalavimą dirbti per prastovą. Tokiu atveju subsidijos mokėjimas apskritai nutraukiamas ir per 2 mėn. reikia grąžinti išmokėtą subsidiją. Taigi, tikimasi, kad subsidijų pagalba darbuotojai išsaugos savo darbo vietas, o darbdaviai – darbuotojus. Be to, savarankiškai dirbantiems asmenims, atitinkantiems visas numatytas sąlygas, Lietuvoje buvo priimta nuostata mokėti 257 eurų dydžio išmokas. Tačiau neaišku, kaip atšaukus karantiną vystysis situacija, ir kaip tai paveiks darbo rinką bei kokie praradimai dar laukia artimiausioje ateityje.
Epidemijos ir ekonominės krizės gali turėti ženkliai didesnį poveikį tam tikroms gyventojų grupėms, dėl ko ateityje dar labiau augs socialinė nelygybė ir atskirtis. Šiuo metu matome, kad labai greitai keičiasi ir ženkliai skiriasi įvairios ekonomikos ir darbo rinkos prognozės, kas rodo akivaizdų faktą, kad šiems naujiems sunkumams ir dar gręsiantiems iššūkiams nebuvo tinkamai pasiruošta. Koks bus COVID 19 poveikis darbo rinkai?
Keletą dalykų jau dabar galima paminėti, tai labai ženklus darbų pasiūlos sumažėjimas ir dėl to išaugęs nedarbas, sutrumpėjęs darbo laikas, darbuotojų prastovos. Kita tendencija – tai užimtumo kokybės mažėjimas ir nesaugaus užimtumo augimas (atlyginimų mažinimas, darbo trukmės trumpinimas, apsaugos nuo nedarbo stoka). Dar vienas svarbus dalykas, kad COVID 19 krizės poveikis ženkliai skiriasi priklausomai nuo asmens patiriamų socialinių rizikų ir pažeidžiamumo. Remiantis ankstesne krizių patirtimi ir dabartine informacija apie COVID-19 pandemiją, galime išskirti keletą grupių.
Epidemijos ir ekonominės krizės gali turėti ženkliai didesnį poveikį tam tikroms gyventojų grupėms, dėl ko ateityje dar labiau augs socialinė nelygybė ir atskirtis.
Neigiamų darbo rinkos padarinių poveikis tikėtina bus ženkliai stipresnis labiau pažeidžiamoms gyventojų grupėms (jaunimui, vyresnio amžiaus asmenims, neįgaliesiems ir t.t.). Jaunimas, kuriam ir šiaip būdingas didesnis nedarbas ir nepakankamas užimtumas, kuris paprastai tampa labiau pažeidžiamas dėl mažėjančios darbo jėgos paklausos. Bent jau taip buvo per ankstesnę pasaulinę finansinę krizę. Vyresnio amžiaus darbuotojai, kurie patenka į rizikos grupes arba turi lėtinių ligų, taip pat gali žymiai labiau nukentėti. Kaip matėme ankstesnės krizės laikotarpiu, vyresnio amžiaus darbuotojai dažniau prarado darbus, dirbo trumpesnes darbo valandas ar laikinai neteko darbo.
Dar viena grupė – moterys, kurios sudaro didesnę dalį asmenų, užimtų COVID 19 karantino paveiktuose sektoriuose. Pavyzdžiui, paslaugų sektoriuje pasauliniu mastu dirba apie 60 proc. Moterų, slaugos sektoriuje absoliuti dauguma slaugytojų – moterys. Be to, labai tikėtina, kad ženkliai padidės ir dirbančiųjų asmenų skurdas. Reikia paminėti ir bedarbius ar darbo ieškančius asmenis. Kaip žinia, Lietuvoje išmoka nuo nedarbo mokama 9 mėnesius. Tačiau jei per tokį laikotarpį asmeniui nepavyks susirasti darbo, išmokos mokėjimas bus nutrauktas, tad tikėtina, kad asmuo bus priverstas kreiptis dėl socialinės pašalpos, galimai susidurs su skurdu, nepritekliumi ir t.t. Darbo rinkos požiūriu mažiau apsaugoti darbuotojai, įskaitant savarankiškai dirbančius asmenis, gali žymiai labiau nukentėti nuo pandemijos padarinių, dėl to, kad paprastai turi menkesnes galimybes naudotis socialinės apsaugos nuo nedarbo mechanizmais. Darbuotojai migrantai yra ypač pažeidžiami dėl COVID-19 krizės, kuri apribos jų galimybes patekti į darbo vietas užsienio šalyse, dalis jų net susidurs su sunkumais grįžti į namus pas savo šeimas.
Taigi, panašu, kad grįžimas į prieš pandemiją buvusią situaciją bus ilgas ir sunkus, pareikalaus didžiulių finansinių išteklių ir išmanių socialinės politikos sprendimų.
Rūta Brazienė yra Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinės politikos katedros docentė.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Atsakas COVID-19 pandemijai – solidarumo pandemija“. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneris – Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas, finansuoja Aktyvių piliečių fondo Ad Hoc projektų programa.
