Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Rūta Klišytė: Vaiko saugumas šiandien ir baubo paieškos

Visiems suprantama, kas yra pavojus vaiko gyvybei arba sveikatai (psichinei ar fizinei). Tarkim, pavojinga palikti žaisti mažametį balkone, nors jis pats pavojaus nejunta. O paliktas su svetimu suaugusiuoju vaikas gali justi grėsmę, nors tai visiškai saugu. Ir vienu, ir kitu atveju tėvai turėtų pasirūpinti vaiko saugumu, fiziniu ir emociniu.
Rūta Klišytė
Rūta Klišytė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Bet kas gi tas „pavojus vaiko saugumui“ Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisose, sąvoka, ties kuria dabar aršiai kryžiuojasi ietys? Koks gi dar pavojus turimas galvoje, jei tai ne pavojus vaiko sveikatai, psichinei ir fizinei, ar pavojus gyvybei? (Priminsiu, kad vaiko raida tiesiogiai susijusi su psichine ir fizine vaiko sveikata, tad pavojus vaiko raidai nėra išskirtinas.) Kokie gi dar papildomi pavojai gali supti vaiką, nuo kokių dar grėsmių reikia jį apsaugoti?

Pavojų vaikui ar paties vaiko (ne)saugumo jausmą išties būtina pastebėti ir įvertinti, ir paprastai tai intuityviai, pasikliaudami sveiku protu, daro tėvai arba jų ir vaiko pasitikėjimą pelnę suaugusieji.

Pridursiu, kad emocinis saugumas yra vaiko psichinės sveikаtos sudėtinė dalis ir normalios raidos sąlyga. Žmogiškai tarus – tai, kai pats vaikas jaučiasi saugus, t.y. junta tėvų meilę, palaikymą ir rūpestį. Viso to pagrindas yra vadinamasis saugus prieraišumas, užsimezgęs kūdikystėje tarp mamos ir vaiko – apie tai kalbėjo portalo 15min interviu psichologas Antanas Mockus.

Deja, prieraišumas gali būti ir nesaugus ir tai tikrai gali neigiamai atsiliepti vaiko psichinei sveikatai ir raidai. Ne visiems pasiseka su tuo ryšiu, tačiau geriau nesaugus prieraišumas negu joks (jokio neturi kūdikių namų gyventojai ar vaikai, keičiantys globos įstaigas ir globėjus), todėl vienintelis tinkamas sprendimas kūdikiui ar vaikui yra kuo spartesnis jo įvaikinimas. Apmaudu, mūsų valstybė šiuo atveju neskuba – rūpinasi, kai šaukštai popiet.

Bet imkimės „pavojaus vaiko saugumui“ – pati savoka yra neaiški. Pavojus vaikui – viskas aišku, vaiko saugumas – suprantu. Bet ką reiškia žodžių kratinys – priešinys „pavojus saugumui“, galiu tiktai spėlioti. Greičiausiai turimas galvoje neužtikrintas vaiko saugumas. Bet pasigilinkim – ar įmanoma šį bent apibrėžti, kad galima būtų įvertinti, o paskui ir užtikrinti?

Augdamas vaikas neišvengia grėsmių, nuo kurių jo neapsaugos jokios Vaiko teisės. Mums tos grėsmės yra įsivaizduojamos, tačiau vaiko maginei sąmonei – tikros. Seniau, vaikų baubo gyvenamoji vieta buvo gūdi giria, tamsi kamara, šulinys. Bet kai vaikas, dar neseniai miegojęs troboje su visais krūvoj, gavo vaikų kambarį, o miškas toli nutolo, baubas atsikraustė arčiau – ir apsigyveno tamsiam modernios lovelės palovy. Miesto vaikui nėr ko bijoti baubo kažkur toli girioje: jo baubas slepiasi ir unitaze, todėl naktį pabudęs jų aukselis nieku gyvu neis vienas į tualetą. Baubas gali išlįsti iš sapno ir išgąsdinti per miegus, todėl vaikai dažnai bijo užmigti ir reikalauja, kad šalia būtų mama ir tėtis.

Mama ir tėtis supranta, kad iš tikrųjų jokio pavojaus vaikui nėra. Psichologas pasakytų, kad baubo baimė yra normalus vaiko raidos etapas – tad dera baubą gerbti, o vaiką palaikyti jo kovoje. Kad išaugtų iš šių baimių pamažu įgydamas atsparumą (angl. resilience) – savybę, kuri žmogui yra svarbesnė nei visos kitos kartu sudėjus. Deja, matau atvejų, kai penkerių ar net dešimties vaikas miega kartu su mama, ir ši aiškina, kad vaikas bijo vienas, nors iš tikrųjų nesaugumas yra mamos bėda (atkreipkit į tai dėmesį). Būna ir priešingai – vaikas per anksti paliekamas vienas kovoti su savo baubais ir baimėmis tėvams nejautriai numojus į tai ranka.

Nuo narkotikų ar alkoholio priklausomų ar kita sunkia psichikos liga sergančių – ir negydomų – tėvų vaikai patiria nuolatinę baimę ir grėsmę.

Galima sakyti, baubas apsigyvena mylimam tėtyje ar mamoje, o tai ypač gąsdina, kelia siaubą ir sumaištį vaiko sieloje (psichologai tai pavadintų nesaugiu prieraišumu). Neblaivi sąmonė realaus pavojaus nebemato, nors pavojus vaiko sveikatai ir gyvybei tokiose socialinės rizikos šeimose yra realus, tad būtent tokioms šeimoms ir vaikams būtina teikti ir telkti visą įmanoma pagalbą. Juk socialinės rizikos šeimos niekur nedingo – jos „prapuolė“ tiktai valdiškuose popieriuose ir ataskaitose neva tam, kad nebūtų didinama socialinė atskirtis ir stigma, kad reikia apsaugoti kiekvieną vaiką. Bet gal tikroji priežastis yra triviali? Bijau, valstybė su ilgamete imitacine pagalba joms ir jų vaikams patyrė fiasko – tad visus galus sumetė į bendrą drumstą statistikos vandenį.

Visgi atskyrusi ypatingas šių nelaimingų šeimų ir jų vaikų problemas, pastebėsiu, kad vaiko saugumo jausmui (emociniam saugumui) galioja tarsi paprasta taisyklė: jeigu mama jaučiasi saugi, saugus jaučiasi ir vaikas. Bet jei tėvai pasaulį laiko pavojinga vieta gyventi, ir vaikas jame nesijaus saugiai. Lietuvoj šiuo metu yra dar keisčiau: ar vaikui yra saugu, įvertina, nusprendžia svetimi dėdės ir tetos iš akies, pirmą kartą matydami jį ir šeimą sprendžia, ar vaikui yra saugu.

Bet nėra taip paprasta su tuo vaiko saugumu, kaip atrodo – čia viskas aišku tik vaiko teisių specialistams, kuriems gana grėsmių, dabar pervadintų į poreikius, lentelės „pavojaus vaiko saugumui: įvertinti. Gerbiu jų sunkų, kupiną iššūkių darbą, tačiau pasigendu psichologinio jo pagrindimo, glumina visiškas psichologijos nepaisymas, neišmanymas.

Psichologas juk supranta, koks sudėtingas, kintantis, permainingas, neapibrėžiamas psichologinis fenomenas yra saugumas, šiais laikais tapęs tikra problema ir net atnešęs naują „madingą“ negalavimą.

Kalbu apie panikos sutrikimą – itin dažnai šį stebiu pas labai jaunus žmones. Tai kankinanti ir labai gąsdinanti būsena – tarsi mirtinas priepuolis, kai žmogus jaučiasi taip, lyg patirtų tikrą grėsmę sveiktai ir gyvybei visiškai nepavojingose situacijose.

Kita vertus, psichologas skiria tokius dalykus kaip saugumo jausmas (labai individualus, gan stabilus ir mažai priklausantis nuo aplinkybių), saugumo suvokimas (intelektualus veiksmas) ir požiūris į saugumą – šis smarkai kinta, veikiamas daug veiksnių, tarp kurių – ir valstybės saugumo politika, santvarka, ideologija. Saugumas tapo pasauline problema, atsidūrė ir žmogaus teisių problemų lauke. Saugumo politika tapo itin svarbi kiekvienai valstybei.

Net saugiose šalyse, tokiose kaip Švedija, yra savų pavojų: terorizmas, konkurencija (švedai vaikams iki 12 metų neleidžia varžytis), sportas (širdies sutrikimų rizika, taigi būtina EKG), nedarbas (bedarbiai labiau serga ir miršta anksčiau), mobilūs telefonai.

Šiuos pavojus (kai kurie keistoki mums, ar ne?) įvardija žymus švedų psichiatras profesorius Davidas Eberhardas, ne vieną savo knygą skyręs psichologiniam saugumo fenomenui – o ypač domisi vaiko saugumu. Beje, anot psichiatro, saugumo problema itin sukta: pavojinga ir sportuoti, ir nesportuoti (nutukimas, ligos), ir dirbti (persidirbimas, perdegimas), ir nedirbti, pavojinga ir konkuruoti, ir nekonkuruoti (tai išlenda necivilizuotu, agresyviu rungimusi).

Taigi vaiko saugumo supratimą keičia ne tik laikmetis ir technologijos – šis yra skirtingas įvairiose šalyse, santvarkose, politinėse sistemose, smarkiai varijuoja socialinėse grupėse, atskirose šeimose.

Todėl apibrėžti, taigi įvertinti ir užtikrinti vaiko saugumą, nesusijusį su pavojumi jo sveikatai ar gyvybei, yra neįmanoma. Mėginantys tai daryti tarsi gainiojasi baubą, kuris mulkina juos ir nuolat keičia įvaizdį bei gyvenamąją vietą: štai nūnai jis slepiasi išmaniajam telefone... Bet jei rimtai, apdairūs britai jau draudžia neštis išmaniuosius į mokyklą. Virtuali aplinka vaikui yra nesaugiausia iš visų aplinkų, ji kelia realų pavojų vaiko sveikatai – bet dar negirdėjau, kad vaikas būtų iš jos paimtas!

Pasigilinkime patys. Tai, kas vakar buvo saugu (vaikas kieme iki išnaktų be jokios priežiūros), šiandien atrodo mirtinai pavojinga. Ir priešingai – tai, kas anksčiau atrodė labai grėsminga (tarkim, vaiko nužiūrėjimas), šiandien laikome grynais niekais, atgyvena. Paradoksalu, bet šiandien vaikai yra saugūs labiau nei bet kada, tačiau tėvai ypač baiminasi dėl jų saugumo, kartais stačiai iš proto kraustosi.

Mūsų seneliai vaikystėje kulniuodavo vieni per mišką į mokyklą už 7 km. Mano gi karta užaugo miesto kieme su raktu po kaklu, kiaurą dieną be tėvų priežiūros. Dabar gi tėvai vežioja savo aukselius iki pat mokyklos durų ir atgal, gano nepaleisdami iš ryšio zonos, o tie privalo raportuoti kas 15 minučių, kur esą ir ką veikią (jei vaikas neatsiliepia, mama griebiasi už širdies).

Kiemai paliko tušti (net aptverti tapo nebesaugūs vaikams), o vaikai lindi kompiuteriuose ir planšetėse. Dabar gi išaiškėjo, kad ir ten, virtualiame pasaulyje, vaikui ypač nesaugu, taigi tėvai rakina ne tik namų duris, stato stebėjimo kameras, bet įtaiso ir užraktus kompiuteriams. Beje, nesaugiausias vaikui daiktas yra... išmanusis telefonas: apdairūs britai jau draudžia šį neštis į mokyklą vaikams iki 15 metų.

Taigi vaiko saugumo supratimas kinta ne tik laike – jis skirtingas įvairiose šalyse, santvarkose, politinėse sistemose, smarkiai varijuoja socialinėse grupėse, atskirose šeimose. O dabar pakalbėkime apie pavojus vaikui, kurio saugumą taip aršiai siekiama užtikrinti.

Psichologai neabejoja, kad pats saugumo perteklius vaikams yra pavojingas ir gali smarkai pakenkti – gali net stabdyti vaiko raidą. Dažnai matau šį hiperglobos pavidalu. Neleisti vaikui įsikarti į medį yra labiau pavojinga nei jam iškristi iš jo, nes tik nukritęs vaikas įgaus patirties, pats supras ir atras, kaip lipti saugiai.

Be naujų, vakar dar draudžiamų ir pavojingų dalykų išmėginimo nebus sėkmingos vaiko raidos, be to, vaikas neišsiugdys atsparumo (angl. resilience) – bruožo, kuris yra vertingesnis už visus kitus įgytus kartu paėmus.

Hipergloba tapo tikra problema. Stebiu vis daugiau vaikų, kurie kenčia ne nuo nepriežiūros, o nuo perdėtos globos, kuriems neleidžiama suaugti, patirti gyvenimą savo kailiu. O juk vaikai kur kas atsparesni grėsmėms nei manome: gamta juose nuolat budi ir priešinasi būti varžomai, perdėtai saugomai. Kai vaikai negali rungtyniauti ar varžytis dėl pažymio, jie daro tai destruktyviai, asocialiai. Vaikai neišmoksta pralaimėti, pralošti, išverti nesėkmę – todėl net nebežaidžia, nesportuoja, vengia bendraamžių, galop nebekelia kojos iš namų. Vienas toks paauglys man taip ir pasakė: „Ne ne, aš negaliu pralaimėti: juk tai būtų pasaulio pabaiga!“.

Nuolat saugomas vaikas tiksi, kad taip bus ir toliau. Tačiau ateina laikas, ir gyvenimas parodo jam ragus – ir jaunas žmogus palūžta, mirtinai išsigąsta, jį ištinka pirmas panikos priepuolis.

Jei pakliūna pas vaistus mylintį psichiatrą, ima vartoti psichotropikus pačiame žydėjime, dėl to nebegali mokytis, tampa nedarbingas pačiame stiprume. Itin dabojami vaikai suaugę negali ištverti gyvenimo, bando žudytis dėl niekų (paliko mergina, bosas įžeidė, padvėsė šuo, nusisuko sekėjai) – nes jaučiasi išties tragiškai.

Paradoksalu, bet mūsų savijauta nepriklauso nuo to, ką mums teko ištverti – priklauso būtent nuo mūsų atsparumo. Jokie intelektiniai pasiekimai, žinios, darbštumas kartu paėmus neatneš vaikui tiek sėkmės ir pasitikėjimo savimi, kokį suteiks atsparumas, nes be šio visas tas gėris tiesiog nebus panaudotas.

Ugdykime vaikų atsparumą, mokykime pažinti pavojus – užuot saugoję juos nuo pasaulio, nuo tėvų nuo šeimos kaip „nesaugios aplinkos ir užuot nustatinėję jiems grėsmes. Užuot mulkinę, kad pasaulis turi būti saugus, ir kažkas kitas nuolat tuo pasirūpins.

Todėl negaliu nesutikti su prof D.Eberhardu dėl tų „50 pavojingų dalykų, kuriuos tėvai turi leisti išbandyti savo vaikams“. Paminėsiu čia tik svarbiausius – peilis, ugnis, vanduo, automobilis. Pirma – žaidžiant, su tėvų priežiūra. Nes jei saugosit nuo viso šito, vaikas būtinai išmėgins tai pats, slapčia. Profesorius ironizuoja, kad „vaikai jo tėvynėje žiemą ant rogučių sodinami tik su šalmais – greit privalėsim matuoti kalno kampą, o šalmai bus privalomi triratukininkams“.

Kuo daugiau gauname saugumo, tuo daugiau ieškosime jo, nes nesuvokiame, kiek esame saugūs. Šis jausmas, kaip jau sakiau, labai subjektyvus, nesusijęs su tikrove. Pelningas draudimo verslas minta būtent mūsų nepasotinamu saugumo apetitu, apsidraudimo galimybe bei nenutuokimu, ar jau pakankamai esame saugūs. Geras biznis yra ir saugumo reikalavimų sąrašų sudarymas, grėsmių įvertinimas, saugumo užtikrinimas, užtikrinimo kontrolė ir visų šių reikalų aptarnavimas.

Taigi tuo menamu „pavojumi vaiko saugumui“ lengva manipuliuoti. Žmogaus psichika taip surėdyta, kad nuolat stebi aplinką ir nepaliaujamai vertina grėsmes. Pastebim grėsmingą daiktą ar dalyką, o šį pašalinus, grėsmingu imam laikyti kitą, vertintą kaip saugų.

Todėl tas mitinis „pavojus vaiko saugumui“, dėl kurio dabar kryžiuojasi ietys ir kurio vaiko teisių specialistai taip įsikibę laikosi, neturi nei ribų, nei saiko, nei apibrėžties. Grėsmių (dabar jau poreikių) lentelėmis jo nesuvaldysi.

Mano, kaip psichologo, požiūriu – grėsmingas yra būtent saugumo iškėlimas aukščiau visų kitų vaiko šeimoje poreikių. „Pavojus vaiko saugumui“, kurį ketinama paversti įstatymo raide, negali būti apibrėžtas kitaip, kaip tik pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei. Vaikui pavojingas yra būtent saugumo perteklius.

Valstybei nesolidu ieškoti baubo vaiko palovy – derėtų rūpintis realia grėsme jam ir pavojais.

Rūta Klišytė yra šeimos psichologė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų