Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Rūta Latinytė: Nuobodulys vaikystėje vėliau atsiliepia darbe

Išmokę nuobodžiauti namie ir mokykloje, užaugę vaikai taip pat elgsis ir darbe, ir gyvenime. Tai bus mūsų kolegos, pavaldiniai, vadovai, paslaugas bei prekes teikiantys darbuotojai ir artimieji. „Etatinius“ nuobodžiautojus aplink galime lengvai atpažinti – net kelios užaugusios kartos nestokojo apatiją, žiovulį ir pasipriešinimą keliančių veiklų, lydėjusių visą vaikystę ir jaunystę.
Rūta Latinytė
Rūta Latinytė / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien, kai pagaliau daug kalbame apie mokytojų profesijos prestižą ir trūkstamą motyvaciją rinktis pedagogo kelią, kova su nuoboduliu turėtų būti viena kertinių. Papasakosiu plačiau, kodėl tai nėra vien mokytojus liečianti problema, aktuali kiekvienam iš mūsų.

Nuobodžiauja net gabiausieji

Vaikystė šiandien atrodo visai kitaip, nei mes ją prisimename. Tačiau pasmerktųjų nuobodžiauti nestinga. Didžiausią nerimą kelia tai, kad netrūksta ir suaugusiųjų, manančių, kad tai yra normalu ar net pageidautina.

Vienas iš pavyzdžių: skaitau kone visus mokytojų ir švietimo kolegų diskusijų puslapius – ginčų rasime kiekviena tema. Bet viena iš jų kaskart šokiruoja – mokytojai nesutaria dėl to, ar reikia stengtis, kad vaikams klasėje būtų įdomu. „Tie, kurie stengiasi, mokosi – jiems įdomu ir taip, o kuriems nereikia – niekas nepadės“, – rašo kai kurie diskusijų dalyviai. Ar tikrai nepadės, ir kas pagelbėtų?

Motyvacijos trūkumas kaip užkrečiamas gripas gali greitai plisti ir apimti visus patalpoje esančius žmones, o klasėje – mokinius. Tik, deja, apėmęs nusivylimas gali būti gerokai sunkiau išgydomas ir persekioti visą likusį gyvenimą. Kas nutinka vaikams, kai jie patenka į nusivylimo kupiną, motyvacijos stokojančią aplinką? Tokioje aplinkoje vaikas virsta jaunuoliu, įgunda tyliai nuobodžiauti, atlikti tai, ko prašomas, kad tik suaugusieji „atsikabintų“. Liūdniausia, kad taip išmoksta elgtis net ypač gabūs vaikai.

Nuobodulys prilyginamas stresui

Nuobodulio klasėje problema aktuali ne tik Lietuvoje. JAV Indianos Blumingtono universiteto tyrėjai nustatė, kad nuobodulys yra viena dažniausiai išgyvenamų patirčių tarp Amerikos moksleivių – 65 % jų nuobodžiauja klasėje bent kartą per dieną.

Tarptautinė mokslininkų grupė (Johnas D.Eastwoodas, Alexandra Frischen, Markas J.Fenskeʼas, Danielius Smilekas) atliko kitą išsamų tyrimą, apibūdinantį nuobodulio poveikį gebėjimui sutelkti dėmesį. Jų tyrimas atskleidė, kad nuobodulys yra tiesiogiai susijęs su besimokančiojo patiriamais sunkumais susikaupti, rašo „Education Week“. Nuobodžiaujantis mokinys ar studentas negali sutelkti dėmesio ir aktyviai dalyvauti klasės veikloje, o dėl šių sunkumų kaltina supančią aplinką. Tokią būseną gali sukelti sausas mokymo stilius ar neįdomi tema, taip pat kitos priežastys. Pasak tyrimo vadovo Johno D.Eastwoodo, mokytojai ne šiaip sau turėtų stengtis mokyti aktualiai ir įdomiai, bet žvelgti giliau.

„Nuobodulys apibūdinamas kaip būsena, kai supantis pasaulis tiesiog „užknisa“. Tačiau dažniausiai yra visai ne taip – tai vidinė problema, kai žmogus ieško neteisingo būdo išspręsti nepatogią situaciją“, – teigia Toronto Jorko universiteto Kanadoje mokslininkas Johnas D.Eastwoodas.

Dėmesio išlaikymo sutrikimų turintys mokiniai ima nuobodžiauti daug greičiau. Besimokantys dalyko, kuris jiems yra per sunkus ir reikalauja daugiau atminties darbo – taip pat dažniau linkę pavadinti tai nuobodybe, o ne įtempta pamoka. Dėmesio sutelkimui trukdo ir neigiamas nusistatymas, nusivylimas, liūdesys.

Svarbiausia mokslininkų padaryta įžvalga – apie tai, kad nuobodulys iš esmės yra streso būsena. Jis, kaip ir kitos patiriamo streso rūšys, veikia prefrontalinę smegenų žievės dalį (angl. prefrontal cortex), o tai daro įtaką gebėjimui protauti ir išsaugoti faktus atmintyje. Pasak tyrimą komentavusios JAV neurologės ir edukologės Judy Willis, nuobodulys veikia ir už emocijas atsakingą smegenų dalį, dėl to nuobodžiaujantys mokiniai dažnai jaučia nuovargį, nerimą ir depresiją, ima atsiriboti.

Negana to, nuobodulys ir kiti streso pavidalai vienas kitą „maitina“. Tyrėjai nustatė, kad mokiniai, patyrę emocinę traumą, yra linkę greičiau atsiriboti ir jausti nuobodulį, o tai dar labiau padidina emocinį stresą.

Nertis iš kailio“ – klaidinga taktika

„Education Week“ pristatė būdus, kaip įveikti nuobodulį. Viena iš dažniausiai pasitaikančių klaidų – bandymas papildomai stimuliuoti nuobodžiaujančio mokinio dėmesį, kai jis ir taip jaučiasi pavargęs ir išsiblaškęs.

Charizmatiškas, „Metų mokytoju“ tituluotas pedagogas dr. Simonas Šabanovas, mokantis vaikus geografijos, universiteto dėstytojas bei vadovėlių autorius, pasidalijo patirtimi, ką daryti, kai klasėje sutinki atkakliai niekuo nesidomintį paauglį.

„Aš nepuolu tokio mokinio iš karto judinti – tegu sėdi sau ramiai ir stebi. Taip jis prasėdi vieną pamoką, kitą, o trečią ima pastebėti, kad pamokoje viskas vyksta kitaip, negu jis tikisi. Todėl mano pamokos įvairios. Labai mėgstu praktikos darbus, netradicinius atsiskaitymus, problemų sprendimus. Ypač svarbu mokinius sudominti – tai gali būti vaizdo filmas, nuotrauka, trumpa istorija, kad ją aiškindamiesi jie pasiektų pamokos tikslą. Nuolat taikau įvairius metodus: darbas lauke, grupėse, sprendimų kūrimas ar informacijos paieška. Pamokos pabaigoje atsakinėjame į klausimus naudodamiesi mobiliaisiais telefonais“, – apie netradicines pamokas pasakoja mokytojas.

Nepavykus užbėgti nuoboduliui už akių, mokslininkai pataria išmokyti vaikus ir jaunimą atpažinti nuobodulio būseną ir ją sąmoningai įvertinti, „kada nuobodulys kyla, kodėl jaučiuosi neįsitraukęs ir kaip galėčiau su tuo susidoroti“. Mokinio sąmoningumo skatinimas ir įtraukimas į paieškas, kas galėtų būti jam įdomu ir prasminga, yra kur kas veiksmingesnis sprendimas už nėrimąsi iš kailio.

„Net kai mokytojai stengiasi sukurti įdomias pamokas, jie turi suprasti, kad ir kokie būtų geriausi norai, dalis mokinių net ir įdomias pamokas vertins kaip nuobodžias. Svarbiausia suprasti, kad tokiu atveju abu – ir mokinys, ir mokytojas – turi prisiimti atsakomybę už kylantį nuobodulį ir kartu įsitraukti į paieškas, kaip rasti kelią sumažinti klasėje kylančias neigiamas emocijas“, – teigia mokinių motyvaciją tirianti Konstanco universiteto Vokietijoje mokslininkė Ulrike E.Nett.

Kaip įprotis nuobodžiauti atsiliepia darbe

Gebėjimas sąmoningai atpažinti nuobodulio būseną ir ieškoti būdų ją įveikti be abejonės reikalingas bet kuriam suaugusiam žmogui – tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Neįgijus jo vaikystėje, suaugus tai padaryti bus daug sunkiau, nors niekada nėra vėlu.

Psichologė Douglas LaBier „Psichology Today“ teigė, kad suaugusiems nuobodžiavimas darbe gali būti net pavojingesnis už persidirbimą. Ji papasakojo kuriozišką istoriją apie vyrą, kuriam darbe buvo taip nuobodu, kad jis nutarė išsmukti pasižiūrėti kino filmo. Taip gal būtų ir pasibaigę, bet, spėkit, ką gi jis sutiko tame pačiame kino teatre? Savo vadovą!

Nuobodulys darbe, lygiai taip pat kaip ir stresas, užkerta kelią kūrybiškumui ir norui konkuruoti. Tai tiesiogiai pakerta įmonės veiklos produktyvumą. Įsivaizduokite, kiek daug netenkame, sutikę nuobodžiaujantį mokytoją.

Pasak D. LaBier, yra trys nuobodulio darbe šaltiniai. Pirmasis – tai jausmas, kad „man čia ne vieta“, net jei organizacijai ar vadovams nėra konkrečių priekaištų. Šioje situacijoje psichologė pataria nepasiduoti jausmams dėl esamos situacijos ir pasiūlo „kūrybiško abejingumo“ metodą, kuris iš esmės yra panašus į tai, ką iškėlė ir mokinių motyvaciją tyrę mokslininkai. Ji pataria atsitraukti nuo rutiniško elgesio ir tarsi iš šalies pažvelgti į tai, kaip aš pats reaguoju į susiklosčiusią situaciją. Tai padeda atskirti, kas aš esu ir kas yra mano darbas, taip pat rodyti daugiau pagarbos kiekvienam iš jų.

„Aš esu nematomas“ yra antroji nuobodulio darbe priežastis pagal D. LaBier, kai žmogus jaučiasi neįvertintas ir negalintis išnaudoti savo stiprių pusių. Norint šią situaciją išspręsti, neverta laukti, kol tai padarys kažkas kitas, tiesiog reikia nustoti savęs gailėtis ir imti reikalauti visko, ko trūksta – priemonių, iššūkių, galimybių, užduočių.

Trečią priežastį psichologė įvardijo kaip būseną, kai „man reikia daugiau erdvės“. Šiuolaikiniame pasaulyje darbuotojai nori daugiau galimybių mokytis, tobulėti ir greitai nusimena, jeigu negali to gauti. Tuomet belieka eiti pačiam ieškoti ir nebijoti imtis užduoties, kiek viršijančios turimus gebėjimus, kad galėtum jų įgyti.

Išmokti domėtis gali ir vaikai, ir mokytojai

Įsivaizduokime mokytojus, kurie sąmoningai vertina savo jausmus darbe, nepasiduoda, ieško galimybių ir iššūkių, taip pat vaikus moko atpažinti besikalantį nuobodulio daigą ir drauge jį išrauti, kol nesugadino nuotaikos ir nepridarė bėdos. Išmokyti domėtis yra viena pagrindinių ir sunkiausių užduočių mokytojams, kurių darbas pirmiausia turi dominti juos pačius.

Esu sutikusi daug tokių mokytojų. Atsiriboję nuo lėtai sprendžiamų švietimo problemų, jie geba pamatyti jauno žmogaus akis, nepanorusio skaičiuoti varnas, nes kažkas daug įdomesnio vyksta čia, klasėje. O tiems, kuriems ne visuomet sekasi švytėti motyvacijos kupinu veidu, reikalingas padrąsinimas ir palaikymas: „Jūs galite, jums pavyks, nesustokite.“ Galbūt jiems padėtų D. LaBier pasiūlyti trys būdai įveikti nuobodulį: kūrybiškai atsiriboti ir pažvelgti į save ir savo darbą iš šalies, reikalauti galimybių, nebijoti ir ieškoti iššūkių. Galbūt padėtų žinia, kad kovoti su nuoboduliu iš tiesų galima išmokti. Juk galima pakeisti bet kurią nepalankią situaciją nelaukiant, kol tą padarys kažkas iš šalies (nes gali niekada ir nepadaryti).

Edukologai Paulas Warwickas ir Lyn Dawes pabrėžia, kad kūrybiškas ir „tikras“ mokymasis – tai „mokymasis, kai besimokančiųjų rezultatai jiems yra įdomūs ir reikšmingi“. To siekiant ugdymo metu kartu yra tikimasi, kad „mokiniai pasijustų „nešami srovės“ ir imtų kurti, įsijaustų „į tai, ką daro“. Būtent taip geidžiamiausią darbuotoją apibūdintų ir dauguma darbdavių. Ir tai svarbu ne tik darbe! Aistringai gyvenimu besidomintis šeimos narys sukurs kur kas malonesnę atmosferą šeimoje, nei viskuo nusivylęs niurzga.

Išmokti domėtis galėtų būti panacėja daugeliui socialinių tinklų diskusijoje aptariamų problemų. Ir, atsakant į klausimą, ar verta nertis iš kailio, kad sudomintum tą „beviltišką“ mokinį, norėtųsi kaskart priminti mokslininkų patarimą: verta mokyti atpažinti nuobodulio būseną, ją sąmoningai įvertinti ir drauge leistis į paieškas, kas galėtų būti įdomu ir prasminga.

Rūta Latinytė yra žurnalo „Tėvai irgi eina į mokyklą“ redaktorė, leidykla „Šviesa“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų