Nevienodas pajamas gaunančioje visuomenėje visada bus skurstančių
Skurdo riba ir skurdo lygis yra santykinis matas. Minėtoji 691 lito riba – tai ne kas kita kaip 60 proc. medianinių Lietuvos gyventojų pajamų. Tai unifikuota Europos Sąjungos metodologija, pagal kurią lyginamos visos šalys. Vadinasi, nepriklausomai nuo to, kokia turtinga visuomenė bebūtų, pagal šį apibrėžimą skurstančiųjų visada bus. Na, nebent išskirtiniu atveju, jei visoje visuomenėje visi gaus vienodo dydžio pajamas.
Štai imkime socialinės gerovės etalonu laikomą Norvegiją. Čia taip pat esama skurstančiųjų, įvertinta skurdo riba buvo 6 284 litai, o žmonių, patiriančių skurdo riziką dalis – 10,5 proc., o įskaitant ir socialinės atskirties riziką – 14,6 proc. Gal ne taip jau mažai tokiai gerovės ekonomikai?
Lietuva pagal pajamų nelygybę lenkia daugelį ES šalių
Galima „apgauti“ skaičiavimus – norint sumažinti santykinį skurdą, reikia mažinti pajamų nelygybę. Lietuvoje pajamų nelygybė yra viena didžiausių ES. Tai – vienas iš esminių atsakymų, kodėl ir santykinis skurdo lygis šalyje yra vienas didžiausių! Pagal ekonomistų skaičiuojamą pajamų nelygybės Gini koeficientą, Lietuva užima aštuntą vietą Europos Sąjungoje. Tiesa, ją šiuo aspektu lenkia kai kurios vakarietiškos šalys – D. Britanija, Ispanija ar Portugalija. Čia skurdo lygis atitinkamai 16,2, 21,8 ir 18,0 proc. O ir imant visos Europos skurdo lygio statistiką, priklausomybė akivaizdi – kuo didesnė pajamų lygybė, tuo skurdo lygis mažesnis. Taigi, 20 proc. Lietuvoje ir 10,5 proc. Norvegijoje vargu ar ką pasako apie tikrąją situaciją.
Per ekonomikos sunkmetį padidėjo skurdo lygis tarp darbingo amžiaus žmonių
Vienas įdomesnių analizės aspektų yra tas, kad Lietuvos visuomenėje skurdo lygis per krizės metus kito nevienodai. Palyginti su 2009 metais, bendras skurdo ir socialinės atskirties lygis išaugo 3,9 proc. Tačiau, jei lyginsime pagal amžiaus grupes, matysime, kad ekonomikos sunkmečiu labiau nukentėjo darbingo amžiaus asmenys nei pensininkai. Asmenų nuo 18 iki 64 metų skurdo ir atskirties lygis išaugo 6,2 proc. punkto iki 33,8 proc., kai pensinio amžiaus asmenų sumažėjo 3,3 proc. punkto iki 32,5 proc. Taigi, išvada tokia, kad per ekonominę krizę dirbančiųjų pajamų bazė traukėsi labiau nei pensininkų, ir pensijos mažėjo mažesniu mastu nei darbo užmokestis.
Ilgalaikei skurdo problemai spręsti – ne tik didesnė pajamų lygybė, bet ir darbo rinkos pokyčiai
Vienas iš visuomenės skurdo problemos sprendimų – tolygesnis resursų paskirstymas visuomenėje. Tai, kad Lietuvoje pajamų nelygybė yra labai didelė, byloja ir darbo užmokesčio duomenys – iki 2000 litų per mėnesį uždirba apie 70 proc. dirbančiųjų. Negalima nesutikti su ekonomikos ekspertais, kad čia gali slėptis ir šešėlinės ekonomikos dalis, kurią paviešinus pajamų nelygybė gal nebūtų tokia akivaizdi. Kita vertus, negalima nesutikti ir su Lietuvos profsąjungų atstovais, kad tarp Lietuvos verslininkų trūksta solidaresnio požiūrio į dirbančiuosius. Užuot pasidalinus darbo kuriama pridėtine verte su darbuotojais, yra kaupiamas kapitalas, o darbuotojams mokami atlyginimai „vokeliuose“. Lietuvoje nuo seno trūksta stiprių profesinių sąjungų, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėse: Lietuvoje profesinės sąjungos 2008 metais vienijo mažiau nei 10 proc. dirbančiųjų – mažiausiai Europoje, kai vidutinė profesinių sąjungų skvarba Europoje siekia apie 39 proc. Jėgų pusiausvyra Lietuvos darbo rinkoje yra darbdavių naudai, o per krizę išaugęs nedarbas tik dar labiau apsunkina šią padėtį.
Žinoma, didesnis resursų perskirstymas visuomenėje įvestų tam tikrą teisybę ir lygybę. Tačiau ar tikrai atsakytų į klausimą, kaip mums visiems kartu uždirbti tiek, kiek Norvegijoje. Vien tik atėmus iš vienų ir atidavus kitiems, bendras pajamų lygis nelabai tesikeis. Absoliučios skurdo problemos sprendimas turi būti kompleksinis, taigi, viena vertus, reikia priemonių, nukreiptų pajamų nelygybei mažinti. Kita vertus, jei norime absoliučiu dydžiu gerinti gyvenimo standartus, reikia ieškoti kelių našumui didinti, identifikuoti strategines kryptis ir skatinti investicijas į veiklas, kuriančias pridėtinę vertę ir naujas darbo vietas.
Rūta Medaiskytė, AB banko „Finasta“ ekonomistė
