Vietoje to turime perteklines pinigų politikos skatinimo priemones, kurias iš rinkos „išvalyti“ gali būti komplikuota. Jei „valiutų karu“ užsiima tik viena pusė, taip pat gali kentėti aibė ekonominių interesų – eksportuotojai bus paskatinti, tačiau brangus importas gali išbalansuoti vartojimą šalies viduje, nes pabrangs įvežamos prekės, jau nekalbant apie užsienio prekybos žlugdymą kaip tokį.
Šiandien Europoje galime įvardinti ne vieną pingančią valiutą: D. Britanijos svaras euro atžvilgiu prarado 6 proc. per šiuos metus, Lenkijos zlotas – apie 2 proc., pats euras prarado stiprėjimo tendenciją JAV dolerio atžvilgiu ir nuo sausio mėnesio pabaigos prarado beveik 3 proc. Ir visa tai iš esmės yra pastarųjų dienų centrinių bankų pinigų politikos „nuopelnas“. Siekiant skatinti ekonomiką, vis daugiau ir plačiau taikomos pinigų politikos skatinimo priemonės. Štai Anglijos banko pinigų politikos komiteto posėdžio protokolas atskleidė, kad svarstoma apie papildomą 25 mlrd. svarų sterlingų vertės ekonomikos skatinimą. Rinka iš karto sujudo, o svaro kursas strimgalviais pasuko žemyn. Pridėkime nepasitikėjimą bendra euro zonos valiuta, jau keletą metų visų laikų žemumose palaikomas palūkanų normas, kiekybines skatinimo priemones (kitaip tariant pinigų spausdinimą) ir gausime nuolatinį spaudimą valiutoms ir likvidumo pumpavimą buksuojančioms ekonomikoms palaikyti. O pigi valiuta, nors ir naudinga eksportui, bet šaliai, importuojančiai naftą (o tokios yra kone visos Europos valstybės), gali būti interpretuojama kaip papildomas mokestis pramonei ir žemės ūkiui, tad ilgalaikė tokio ekonomikos „skatinimo“ nauda yra labai abejotina.
Sprendžiant iš to, kas vyksta su daugelio išsivysčiusių šalių „skatinančiomis“ pinigų politikomis, esame pasiekę tam tikrą ekonominės evoliucijos klimaksą. Grubiai tariant – vyriausybės iš pradžių išlaidauja kiek tik gali, priėjusios ribą – apmokestina ką tik gali, po to – skolinasi kiek tik gali, dar vėliau – apleidžia savo ilgalaikius pažadus ir įsipareigojimus, o galutinėje stadijoje tiesiog spausdina kuo daugiau pinigų, kad galėtų „pavogti“ visą kitą, kas liko. Atrodo, kad didieji centriniai bankai su savo pinigų „spausdinimo mašinomis“ kaip tik ir yra šioje paskutinėje stadijoje.
Kur šioje mozaikoje yra Lietuva? Mes turime fiksuotą valiutos kursą su euru, tad kad ir kur judėtų euro zona, ten iš paskos eurui judėsime ir mes. Mūsų prekybos ryšiai yra labai išplėtoti su Vakarų Europos šalimis, tad čia tiesioginės įtakos prekybai nepajusime. Jautresnė problema – mūsų stambi prekybos partnerė Rusija, kur keliauja iki 20 proc. mūsų eksporto, tačiau grynasis balansas su šia šalimi dėl naftos importo yra neigiamas. Tad silpnas euras mums reiškia ne ką kitą, kaip brangesnius degalus, t.y. didesnį namų ūkių, pramonės ar žemės ūkio „apmokestinimą“.
Rūta Medaiskytė, banko „Finasta“ vyr. ekonomistė.
