Gal Gedvydas Vainauskas iš „Lietuvos ryto“ su Rolandu Paksu tikrai susitiko tiesiog papietauti, Druskininkuose politikai tiesiog aptarinėjo vandens pramogas, o kavinėje prie Baltųjų rūmų lobistai su Baracko Obamos administracijos darbuotojais tiesiog gerdavo kavą. O gal visgi yra būdas sužinoti, kaip iš tiesų priimami politiniai sprendimai? Sakysite, kosmosas?
Panašu, kad prieš penkiolika metų Seime svarstant Lobistinės veiklos įstatymą apie kosmosą mąstė ir parlamentaras Arūnas Grumadas, stebėjęsis, kad naujuoju įstatymu „tam tikra prasme mes bandome siūti skafandrus, o po to žiūrėsime – gal atsiras ir kosmonautų, galinčių į juos įlįsti ir dirbti“. Kitaip tariant, Seimas tuomet sugalvojo, kaip turėtų atrodyti lobistinė veikla, o ne pabandė praskaidrinti, kas jų panosėje vyksta iš tikrųjų.
Tiek verslas, tiek kitos interesų grupės visada sieks jiems palankaus reguliavimo – ir politikai turi įsiklausyti į šiuos balsus, svarbu tik užtikrinti, kad jų pasiūlymai būtų vieši ir aiškūs.
Galbūt todėl šiandien tą skafandrą matuojasi gal 30 asmenų ir įmonių, oficialiai deklaruojančių, kokią įtaką ir kieno užsakymu siekia daryti. Kiti lobistai į kosminį reguliavimą pažvelgė labai žemiškai ir nusprendė, kad jei gali be jokių pasekmių jo išvengti, tai ir vengs.
Išvengti šio įstatymo numatomų pareigų šiuo metu labai paprasta. Pavyzdžiui, jeigu verslas įtaką siekia daryti pats, o ne per tarpininkus, tai jau nebe lobizmas, tad ir oficialiai apie tai informuoti nereikia.
Štai 2011 metais Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nagrinėjo skundą dėl „E.ON Ruhrgas International GmbH“ ir „Gazprom“ atstovų parlamentarams išsiųsto rašto, raginančio nepritarti Gamtinių dujų įstatymo pakeitimams. Skunde teigta, kad taip siekta paveikti įstatymo priėmimą, nors jo autoriai to niekur nedeklaravo.
Komisija skundą atmetė, bet sprendime pažymėjo, kad tokie veiksmai šiaip jau tikrai „turėtų būti priskirti lobistinei veiklai“ ir draugiškai priminė, kad „ne kartą buvo atkreipusi Seimo dėmesį į netinkamą lobistinės veiklos reglamentavimą“. Komisijos veiklos ataskaitose galima rasti ne vieną tokį priminimą, kad ši institucija dėl netinkamo reguliavimo tiesiog negali tinkamai prižiūrėti lobistinės veiklos.
Žinoma, tiek verslas, tiek kitos interesų grupės visada sieks jiems palankaus reguliavimo – ir politikai turi įsiklausyti į šiuos balsus, svarbu tik užtikrinti, kad jų pasiūlymai būtų vieši ir aiškūs.
Tačiau anot pačių verslininkų, dažniausiai politikus ir valstybės tarnautojus siekiama paveikti būtent neoficialiais būdais, pasinaudojant pažintimis, siūlant finansinį atlygį, įvairiai remiant politines partijas. Tokie būdai tiesiogiai niekur neatsispindi, tad ir atsekti, ar politikai kartais nėra linkę vadovautis išskirtinai vienos interesų grupės interesais, yra praktiškai neįmanoma. Apie tokius atvejus, kai visuomenės interesai paliekami nuošaly, teigia žinantys 8 iš 10 verslininkų.
Užkirsti visų kelių neskaidriai įtakai teisės aktams neįmanoma – „aptarti reikalus“ politikai su įvairiomis interesų grupėmis juk visada galės vakarieniaudami, po vandens procedūrų ar gerdami kavą. Net stipriausi specialūs lobistinę veiklą reguliuojantys įstatymai turi spragų, bet nereikia pamiršti, kad praskaidrinti sprendimams daromą įtaką dažnai galima ir be jų.
Padėtų kaštų ir naudos analizės, konkretūs teisiniai argumentai, tikra, o ne fiktyvi, siūlomų sprendimų poveikio analizė. Įstatymai ir dabar turi aiškinamuosius raštus, tik jų kokybė dažnai neįtikina.
Pavyzdžiui, 2014 m. Seimo narė Birutė Vėsaitė siūlė keisti Viešųjų pirkimų įstatymą ir numatyti išimtis partijoms. Lakoniškame aiškinamajame rašte teigta, kad vykdyti viešųjų pirkimų reikalavimus partijoms yra „nepagrįstai sudėtinga“, nes... procedūros tam „neproporcingai sudėtingos“.
Net nesigilinant į pasiūlymo turinį, tai skamba kiek keistai: juk tą patį pasakyti galima ir apie daugelį perkančiųjų organizacijų. Arba spaudoje linksniuojama istorija apie skubotai priimtą Vyriausybės nutarimą, kuriuo praėjusį rudenį Lietuvoje panaikintos kurortinės zonos.
Anot pakeitimus ginančių politikų, projektas naudingas visai Lietuvai, suderintas su visomis savivaldybėmis, turinčiomis kurortinių zonų. Bet gal kas nors iš jų pasidalintų nuoroda, kur viešai galima susipažinti su kad ir trumpa analize, kiek tiksliai teritorijų ir kaip šie pakeitimai paveiks, kokių ekonominių ir aplinkosauginių padarinių turės šalies mastu?
Taip pat galima įpareigoti politikus informuoti, kas ir kokius pasiūlymus jiems teikia ne tik oficialių svarstymų metu, bet ir kitomis aplinkybėmis. Štai Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius tiesiog ėmė ir pradėjo būtent tai daryti – atviras.vilnius.lt – dabar galima rasti pavyzdį, kaip savanoriškai ir nesudėtingai politikai gali prisidėti prie atskaitingumo sprendimų priėmime. Europos Parlamento narė Julia Reda dar paprasčiau savo asmeniniame tinklaraštyje taip pat pateikia visų savo susitikimų išklotinę.
Daliai šių sprendimų net nebūtinas atskiras teisinis įpareigojimas. Kas žengs žingsnį?
Rūta Mrazauskaitė yra „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovė
