Pasitikėjimo formulė
Prezidentė savo metiniame pranešime pažymėjo, jog „teisėjo mantija vėl tampa garbingos teisminės valdžios simboliu“. Šis sakinys apima nemažą pastarųjų metų įdirbį šalyje keičiant teismų komunikacijos strategijas, reformuojant teisėjų atrankos procedūras, atveriant sprendimus ir reorganizuojant teismų darbą.
Panašu, kad visa tai ima keisti ir pasitikėjimo teismais lygį. Iki 2012 m. pabaigos pasitikėjimas teismais beveik nesikeitė ir buvo gana žemas, tačiau naujausi sociologiniai tyrimai rodo, jog pasitikėjimas teismais paskutiniaisiais metais ima augti. Naujausio Specialiųjų tyrimų tarnybos atlikto tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis“ rezultatai parodė, jog, gyventojų vertinimu, teismai yra antra labiausiai korumpuota institucija Lietuvoje.
Tiesa, dažnai pristatant tokius tyrimus pabrėžiama, jog didelė dalis į šį klausimą atsakiusiųjų gyventojų net nėra turėję tiesioginės su teismais susijusios patirties. Tačiau sudėję tokį požiūrį į vieną lentyną su tyrimais apie ėmusį augti pasitikėjimą teismais gauname gana painią situaciją.
Žmonės, mažiau pasitikintys sistema, yra labiau linkę pateisinti neteisėtą elgesį ir patys elgtis nesąžiningai.
Pasitikėjimą politine ir teisine sistema bei sąsajas su korupcija pastaruoju metu tyrinėjo nemažai teisės, kriminologijos ir sociologijos mokslininkų visame pasaulyje. Sunku kalbėti tik apie pasitikėjimą institucijomis, nekalbant apie jų skaidrumą.
Pavyzdžiui, mokslininkai Sofie Marien ir Marcas Hooghe, išanalizavę 33 Europos valstybių situaciją, teigia, jog žmonės, mažiau pasitikintys sistema, yra labiau linkę pateisinti neteisėtą elgesį ir patys elgtis nesąžiningai.
Prie panašių išvadų priėjo kaimyninės Estijos viešąjį sektorių neseniai tyrinėję akademikai Mari-Liis Sööt ir Kadri Rootalu. Pasak jų, net patys valstybės tarnautojai bus mažiau linkę pasmerkti korupciją ir neetišką elgesį, jei nepasitikės institucija, kurioje dirba.
Taigi pasitikėjimo stoka įvardijama ne tik kaip korupcijos pasekmė, bet ir kaip priežastis, kuo mažiau pasitikima valstybinėmis ir politinėmis institucijomis, tuo didesnė tikimybė, kad jos bus vertinamos kaip neskaidrios. Tačiau pats skaidrumas šiais laikais suvokiamas visai kitaip nei prieš dešimtmetį.
Skaidrumas yra aiškumas
Besikeičiantys laikai diktuoja ir naujus skaidrumo apibrėžimus. Kai internete galima rasti beveik viską, tampa akivaizdu, jog ir bet kurios institucijos skaidrumas – jau ne tik joje vykstančių procesų viešumas.
Visų pirma skaidrumas yra aiškumas, o aišku yra tai, kas suprantama. Argumentacijos, motyvų kokybė prisideda prie to, kaip žmonės vertina konkrečių sprendimų pagrįstumą, tuo pačiu – ir pačios institucijos skaidrumą.
Kontroversiškai tylusis JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas Clarence'as Thomas, pernai Harvardo universitete kalbėdamas apie savo darbą, sakė: „Mes esame čia tam, kad rašytume taip, jog koks nors užsiėmęs žmogus arba kažkas prie savo virtuvės stalo galėtų paskaityti ir pasakyti: „Nesutinku nė su vienu čia parašytu žodžiu, tačiau suprantu, kas čia pasakyta“.“
Tai, kiek aiškūs ir motyvuoti turi būti teismų sprendimai, vis dažniau tampa karštų diskusijų objektu. Vieni teigia, kad teisėjų pareiga yra ir patiems įsitraukti į teismų sprendimų aiškinimą, kiti – jog tą daryti turėtų specialūs „teisėjai spaudai“, treti – kad teisės apskritai aiškinti papildomai nederėtų.
Teisė turbūt niekada nebus visiems vienodai suprantama ir paprasta. Tačiau kokybiški argumentai ir motyvai nebūtinai turi būti sudėtingi.
Taikliai apibendrino birželio mėnesio TEISMAI.LT numeryje kalbintas Šiaulių apygardos teismo pirmininkas V.Kursevičius: „Tikėjimas tuo, kas buvo nuspręsta, labai svarbus šalims, nes leidžia labiau pasitikėti teismo ir teisėjo kompetencija.“
Teisė turbūt niekada nebus visiems vienodai suprantama ir paprasta. Tačiau kokybiški argumentai ir motyvai nebūtinai turi būti sudėtingi – parinktas teksto išdėstymo būdas, perdėtai techniškos kalbos vengimas taip pat prisideda prie aiškumo. Internetas leidžia vis didesniam skaičiui žmonių įsitraukti į diskusijas apie teismų sprendimus, tad neišvengiamai ir patys sprendimai atsiduria po vis stipresniu didinamuoju stiklu.
Informacijos reikia čia ir dabar
Be to, skaidrumas reiškia paprastą, suprantamą ir aiškų informacijos pateikimą ir prieinamumą. Psichologas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas Danielis Kahnemanas, daug metų tyrinėjęs, kas lemia žmonių sprendimus, teigia, jog žmonės linkę vertinti dalykus pagal tai, ar lengvai prisimena su jais susijusias istorijas.
Pasak jo, pasitikėjimas priklauso nuo informacijos rišlumo ir ar paprasta žmogui ją prisiminti bei apdoroti. Tad tai, kaip pateikiama informacija ir ar paprasta ją rasti, prisideda prie visuomenės požiūrio į instituciją.
Teismų darbo viešumas laikais, kai informacijos apie pradedamas ar baigiamas bylas gausu žiniasklaidoje, siejamas ne tik su proceso viešumu. Daug įtakos turi ne tik tai, kiek ir kokios informacijos pateikia viešai patys teismai, bet ir kokia forma ji pateikiama, ar nesunkiai randama. Pavyzdžiui, ar nesunku susipažinti su bylos medžiaga, rasti konkrečius sprendimus.
Žinoma, viešumas, kai kalbame apie teismo procesus, turi ribas, kad nebūtų pažeistos žmogaus teisės ar esminiai teismo veiklos principai. Tačiau „skaitmeninio amžiaus nafta“ vadinami atviri duomenys turi potencialo ne tik kalbant apie kur kas akivaizdesnę naudą atveriant finansinius duomenis, bet ir teikiant su teismų darbu susijusią informaciją.
Ar lengvai ir atvirai prieinami duomenys apie posėdžius, ar nesunku rasti informacijos apie teismų krūvius, ar visuomenei pateikiamos gairės, kaip reikėtų vertinti teismų darbo efektyvumą? Kuo paprasčiau žmogui rasti informaciją apie konkrečią instituciją, kuo trumpiau tai trunka, tuo ir pati institucija kelia daugiau pasitikėjimo, tuo skaidresnė ji gali atrodyti.
Skaidrumas siejamas ne tik su viešumu, bet ir su subjektyvia patirtimi, įspūdžiais, susijusiais su konkrečia institucija, jos demonstruojamu noru įsiklausyti.
Svarbiausia – klientas
Galiausiai skaidrumas siejamas ne tik su viešumu, bet ir su subjektyvia patirtimi, įspūdžiais, susijusiais su konkrečia institucija, jos demonstruojamu noru įsiklausyti.
Tyrimai rodo, jog žmonės net medikų profesionalumą linkę vertinti ne vien pagal gaunamo gydymo kokybę, bet ir pagal tai, kaip jie jaučiasi su jais bendraudami.
Bet kuri institucija, norinti užsitikrinti, jog bus vertinama kaip skaidri ir atvira, turi siekti ir to, kad su ja susidūrę žmonės jaustų, jog jiems skiriama pakankamai dėmesio. Būtent dėl šios priežasties valstybinės institucijos visame pasaulyje skiria vis daugiau dėmesio tam, kaip jas vertina jų „klientai“ – šalies gyventojai.
Siekiama viešai pristatyti konkrečius institucijų veiklos darbo rodiklius, aiškiai leidžiančius susidaryti įspūdį, kokie yra jos esminiai tikslai, ir stebėti, kaip jų siekiama, pasirašomos įvairios „piliečių chartijos“, leidžiančios valstybinėms institucijoms su gyventojais „sutarti“ dėl konkrečių aptarnavimo kokybės standartų (angl. service charter, public service users charter). Kokį įspūdį žmogui palieka kreipimasis į teismą dėl procesinių dokumentų kopijų, kaip su juo elgiamasi atvykus į teismo posėdį – atrodo, jog ne tik klausimai, tiesiogiai susiję su teismo posėdžiais, gali nulemti ir tai, kaip suvokiamas paties teismo darbas.
Skaidrumas XXI a. tampa kur kas platesnė sąvoka nei viešumas ar antikorupcija, tai tarsi investicija į pasitikėjimą, kai reikia peržiūrėti savo darbo principus. Klausimai, kuriuos kelia šis procesas, visiškai nauji, tad reikalauja ir naujoviško požiūrio. Tos Lietuvos institucijos, taigi ir teismai, kurios pradės kelti klausimus, susijusius su tuo, koks turėtų būti jų veiklos aiškumo standartas, kurios ryšis peržiūrėti tai, kaip jos pateikia informaciją, kaip bendrauja su žmonėmis ir ar jų „klientai“ gerai vertina jų pastangas, turi daug potencialo tapti lyderėmis ir pasitikėjimo reitinguose.
Rūta Mrazauskaitė yra „Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovė
