Vieną kartą, kai jie įvairiose profesinėse ar aukštosiose mokyklose mokosi apskaitos, ir antrą kartą, kai jie laikys kvalifikacinius egzaminus. Dar 2012 metais Seimas pakeitė Buhalterinės apskaitos įstatymą ir nustatė, kad nuo 2016 metų visi įmonės apskaitą tvarkantys vyriausieji buhalteriai ar buhalteriai, o taip pat tokias paslaugas teikiančių įmonių darbuotojai turės būti išlaikę profesinius buhalterinės apskaitos ir finansinės atskaitomybės egzaminą ir mokesčių egzaminą.
Vyriausybė ar jos įgaliota institucija parengs egzaminavimo tvarką, patvirtins egzaminų programas, sudarys egzaminą išlaikiusių buhalterių sąrašus, tvirtins reikalavimus egzaminuotojams, sudarinės jų sąrašus. Šiems darbams atlikti Finansų ministerijoje matyt reikės sukurti specialią pareigybę, o gal ir ne vieną, juk užsimota plačiai – buhalterių bendruomenė tikrai didelė, apie 30 000 asmenų.
Užsimota plačiai – buhalterių bendruomenė tikrai didelė, apie 30 000 asmenų.
Koks šio numatomo reguliavimo tikslas – galima tik spėlioti, nes įstatymas buvo priimtas be paaiškinamojo rašto, be diskusijos su pačiais buhalteriais. Greičiausiai egzaminavimu siekiama didinti buhalterių kvalifikaciją. Tačiau kaži ar kvalifikaciniai egzaminai yra tinkama priemonė. Buhalterius Lietuvoje ruošia ne viena profesinė ir aukštoji mokykla. Jų programos yra akredituotos, ir jas vykdo ne kokios „Šaraškino“ kontoros, o solidžios mokymo įstaigos. Kaip suprasti, gal tai akmuo į jų daržą – nesugeba paruošti specialistų? Šių mokyklų vietoje tikrai suklusčiau, nes tai arba nuima bet kokią atsakomybę nuo jų dėl šių specialistų rengimo, arba meta jiems pirštinę.
Galbūt buhalteriai, nors ir įgiję gerą kvalifikaciją mokymo įstaigose, vėliau ją praranda, nes teisės aktai keičiasi labai sparčiai. Iš tikro, tie teisės aktai, kuriais vadovaujasi buhalteriai, keičiasi itin dažnai, ypač tie, kurie reglamentuoja mokestinę apskaitą. Tačiau būtent buhalteriai ir yra tie, kurie šiuos pakeitimus stebi ir vykdo, ir geriausiai išmano. Čia ne buhalterius reikia egzaminuoti, čia buhalteriai galėtų egzaminuoti seimūnus. Eičiau lažybų, kad buhalteris teisės aktus geriau žino nei pats teisės aktų leidėjas.
Čia ne buhalterius reikia egzaminuoti, čia buhalteriai galėtų egzaminuoti seimūnus. Eičiau lažybų, kad buhalteris teisės aktus geriau žino nei pats teisės aktų leidėjas.
Ir jei jau egzaminai skirti kvalifikacijai atnaujinti, tai kiek kartų per metus tada juos reikėtų organizuoti? Ir kas tie, pateptieji, kurie atsirieks šios dirbtinai sukurtos rinkos gabalą? Kintamos teisinės aplinkos problema egzistuoja, ir ji yra žymiai efektyviau sprendžiama kitais būdais. Tai – visų pirma Finansų ministerijos ir mokesčių inspekcijos teikiama nemokama informacija, metodinė medžiaga, konsultacijos ir išaiškinimai. Kam to nepakanka, žinių gali semtis įvairiuose mokymuose ir seminaruose. Kam ir to nepakanka, gali samdyti mokesčių konsultantus ir auditorius, kurie atsakys į pačius konkrečiausius ir sudėtingiausius klausimus.
Kažkodėl Lietuvos politikams pasirodė, kad to negana. Todėl Lietuva pretenduoja būti pirmąja valstybe visoje Europos Sąjungoje, kuri tokius kvalifikacinius egzaminus taikytų. Vis tik yra viltis, kad neišgarsėsime savo užmojais, nes Finansų ministerija yra parengusi Buhalterinės apskaitos įstatymo projektą, kuriuo siūloma atsisakyti privalomo visuotinio egzaminavimo, kaip neproporcingo ir neefektyvaus. Jis lyg ir turėjo būti įtrauktas į Seimo rudens sesijos darbų programą, bet nebuvo. Reikia tikėtis, kad jis, kaip lietuviškas pavasaris, tik vėluoja, bet neištirps kaip pernykštis sniegas.
Šis Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per Lietuvos radiją
