Antras praėjusios savaitės įvykis – tai Lietuvos profsąjungų organizuotas piketas – eisena prieš svarstomą naująjį Darbo kodeksą. Mitingas pagarsėjo vieno iš dalyvių plakatu: „Nenorėjau dirbti, bet dabar jau tikrai nebedirbsiu“. Profsąjungos priešinosi siūlomiems Darbo kodekso pakeitimams ir reikalavo dar greičiau kelti minimalią algą, įvesti progresinius mokesčius, ilginti atostogas ir duoti dar daugiau socialinių garantijų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė buvo nušvilpta tos dalies žmonių, kurie trokšta socialinės apsaugos. Tikiu, kad jei ji būtų atsidūrusi kokiame pabėgėlių mitinge, ji būtų nušvilpta tos dalies žmonių, kurie šiandien nori gyventi ir dirbti taikoje.
Jei Seimas nesiteiks priimti naujojo Darbo kodekso, tegu bent daiktus pavadina savais vardais ir pakeičia Darbo kodekso pavadinimą į Nedarbo.
Pusiau juokais, pusiau rimtai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinime kadaise buvo padaryta klaida – socialinė apsauga iškelta į pirmą vietą. Pirmoje vietoje ji taip įsišaknijo, kad kai keturis vaikus auginanti moteris socialiniuose tinkluose paprašo ne pinigų, o darbo – supurto iš pagrindų.
Ir kai iš tos nuostabos žmonės ir toliau jai siūlo ne darbą, o paramą, supranti, kad darbą pasiūlyti yra žymiai sunkiau. Darbo kodeksas čia yra labai daug kuo dėtas, nes jis trukdo įdarbinti tą, kuris nori darbo. Jis puikia tinka įdarbinti tą, kuris nori garantijų. Jei Seimas nesiteiks priimti naujojo Darbo kodekso, tegu bent daiktus pavadina savais vardais ir pakeičia Darbo kodekso pavadinimą į Nedarbo.
Profsąjungų mitingas tikrai buvo iškalbingas. Vienas plakatas gąsdino, sakydamas „patys plausit savo indus“, kas iš tikro nėra taip jau baisu. Migrantų kontekste minčių kyla daugiau. Tūkstančiai lietuvių išreiškė solidarumą su pabėgėliais, sutikdami juos priimti į savo namus. Puikiai žinome, kad tai – simbolika, bet tikrai – ir kiek daugiau. Į savo lovą pabėgėlio tūlas pilietis gal ir nepriims, bet kai kuriems darbams tikrai pasamdytų, ypač tiems, kuriems nereikia gerai mokėti kalbos. Kad ir plauti indus, kodėl gi ne, svarbu – kad atvykėliai dirbtų.
Ir tada pabandykime įsivaizduoti, kaip tai turėtų vykti pagal dabartinį Darbo kodeksą? Įsivaizduoti nepavyko, bet aplankė išganinga mintis. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė galėtų išvengti net dviejų galvos skausmų, jei pabėgėlių klausimus pavestų išspręsti... profsąjungoms.
Pagaliau pastarosios papildytų tragiškai išretėjusias gretas tų, kuriuos atstovauja. Antra, turėtų rimtos veiklos. Trečia, galėtų pasitikrinti savo sąžinę, ar savo siūlomų gėrių visiems trokšta vienodai. Mes, savo ruožu įsitikintume, ko siekia pabėgėliai – ar profsąjunginių garantijų, ar taikos ir darbo.
Taigi, įdomu, ką apie pabėgėlius galvoja profsąjungos?
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per LRT radiją
