Juk gaunantys mažas pajamas nedaug mokesčių ir tesumoka, be to – jie paprastai būna didesni viešųjų finansų naudos gavėjai. Gaunantys pačias didžiausias pajamas paprastai būna mobilesni pasirinkti veiklos jurisdikcijas, be to – jų pajamos svyruoja kur kas labiau, jomis pasitikėti gana rizikinga.
Nepaisant to, kad vidurinioji klasė yra tokia geidžiama, nėra galutinio sutarimo, kaip ją tiksliai apibrėžti. Vieni pataria viduriniąją klasę vertinti pagal pajamas, patenkančias į intervalą tarp 0,75 ir 2 medianų. Kiti teigia, kad vidurinąją klasę reikia vertinti pagal tai, kaip jie sugeba patenkinti savo poreikius, įperka sutartą gėrybių krepšelį.
Taip atsiranda teiginių, kad Lietuvoje per biudžetus perskirstoma per mažai lėšų. Nežiūrima funkcijų, žiūrima tik pinigų. Neva dėl per mažų viešųjų finansų ir nesusikuria vidurinioji klasė.
Be to, kad vidurinioji klasė apibrėžiama nevienodai, skiriasi ir supratimas, kaip gi visuomenėje ji atsiranda, kaip ji susikuria. Ir čia požiūriai, būna, išsiskiria visu 180 laipsnių kampu. Net ir mūsų mažoje Lietuvoje. Vienas požiūris teigia, kad vidurinioji klasė užauga, kai šalyje yra palankios sąlygos ekonomikai plėstis ir kilti. Vadinasi, reikia padaryti taip, kad šalyje kurtųsi verslai, kurie investuotų, gamintų ir parduotų prekes ir paslaugas, įdarbintų žmones, mokėtų mokesčius. Pagrindinis valdžios dėmesys čia yra toks: ką dar turime padaryti, kad pašalintume kliūtis konkurencijai, investicijoms, kad leistume žmonėms šalyje veikti.
Kiti gi teigia, kad vidurinioji klasė yra tam tikros socialinės – finansinės inžinerijos pasekmė, kad ji neužauga vien augant pajamoms, kad ją reikia kurti valdžios rankomis, sulipdyti – tarsi iš molio. Pagrindinis instrumentas tam yra biudžetas, abi jo pusės, tiek pajamos, t.y. mokesčiai, tiek išlaidos. Šio kelio atstovai į gerovę žiūri ne kaip į pyragą, kurį reikia visiems kartu iškepti. Jie mato jau iškeptą pyragą, t.y. BVP ir biudžetą ir žiūri, kaip jį „teisingai“ perdalyti.
Taip atsiranda teiginių, kad Lietuvoje per biudžetus perskirstoma per mažai lėšų. Nežiūrima funkcijų, žiūrima tik pinigų. Neva dėl per mažų viešųjų finansų ir nesusikuria vidurinioji klasė. Nes neva viduriniosios klasės „pajamos didele dalimi priklauso nuo mokesčiais finansuojamų sveikatos, švietimo, mokslo, valstybės tarnybos sektorių“.
Taip išeitų, kad vidurinioji klasė – tai didžiąja dalimi – viešojo sektoriaus darbuotojai. Net ir esant nesutarimų dėl viduriniosios klasės apibrėžimų, tai – gana naujas požiūris ekonominėje padangėje, savotiškas eko-seksizmas. Visuomenei iškeliamas griežtas ultimatumas: jei norite turėti viduriniąją klasę, kelkite mokesčius. Taip visuomenė priešinama tarpusavy, pleištas kalamas vis giliau.
Pagrindinis valdžios dėmesys čia vienas – kuo labiau apmokestinti turtinguosius, pageidautina – progresiniais mokesčiais. Jie sprendžia uždavinį, kuriame turtingieji yra „duota“, turtingieji jiems reikalingi, kad mokėtų didesnius mokesčius. Bet tada jie susipainioja, ir žiūrėdami į pajamų nelygybę rodančius pajamų pasiskirstymo grafikus, skundžiasi, kad turtingi yra per daug turtingi.
Kaip čia neprisiminsi anekdoto apie tai, ar moteris gali padaryti vyrą milijonieriumi. Taip, jei jis prieš tai buvo milijardierius. Valdžia irgi taip gali. Pasijuokime iš šio anekdoto, ir žinokime, kad ne šis yra tikrasis viduriniosios klasės kūrimo kelias.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.