Mokesčių mokėtojas, gal miega ir ilgiau, bet kaip toji žirafa – niekada negali miegoti ramiai. Net jei laiku sumokėjo visus mokesčius, ir net jei jam tai pavyko padaryti teisingai. Mokesčių mokėtojas turi būdrauti, nes į jo uždirbtus pinigus nuolat kėsinasi „žvėryno“ prižiūrėtojai. Politikai, gausių valdiškų institucijų, ministerijų, mokesčių inspekcijos tarnautojai ir kartais net kolegos – kiti mokesčių mokėtojai, užsidėję mokesčių ekspertų antpečius, tik ir brazda – ką čia dar „teisingai“ apmokestinus.
Vos tik mokesčių mokėtojas užsnūsta – žiūrėk – ir nubunda su naujais, padidintais mokesčiais. Su naujais Sodros mokesčiais šiemet nubudo užsiimantys individualia veikla ir autoriai.
Vos tik mokesčių mokėtojas užsnūsta – žiūrėk – ir nubunda su naujais, padidintais mokesčiais. Su naujais Sodros mokesčiais šiemet nubudo užsiimantys individualia veikla ir autoriai. Su naujais mokesčiais keliasi ir anksčiau mažesnius mokesčius mokėję įmonių valdybų nariai. Ir galo mokesčių mokėtojų nemigo naktims – nematyti. Mat valdžia ir vėl užgulusi mokesčių reformų stalą, kurpia naujas mokesčių taisykles. Daugiausia permainų, panašu, laukia gyventojų pajamų apmokestinimo srityje.
Verta paminėti, kad valdžia gyventojų pajamas mato truputį keistai, savotišku koridoriniu žvilgsniu – neva visos pajamos yra vienodos – vienodos prigimties, vienodo turinio. Ir dėl to turi būti vienodai apmokestintos. Negana to, jos turi būti apmokestintos taip, kaip dabar yra apmokestinami darbo santykiai, tai yra – maksimaliais Sodros ir GPM tarifais. Valdžią apėmusi lygaus apmokestinimo idėja, nors iš pirmo žvilgsnio ir pagauli, nėra nei gera, nei teisinga. Tai nėra Orwelo gyvulių ūkio naikinimo kelias, kaip bandoma argumentuoti. Tai kaip tik yra kelias į Orwelo gyvulių ūkio pasaulį, kuriame žirafai nebus leista mylėti antilopės.
Kodėl? Todėl, kad gyventojo gaunamos pajamos YRA skirtingos. Jas galima grubiai suskirstyti į dvi visiškai skirtingas grupes: pajamas iš darbo, t.y. nesavarankiškos veiklos, ir pajamas iš verslo, t.y. savarankiškos veiklos. Pirmuoju atveju tai – darbo užmokesčio pajamos. Antruoju atveju – tai įvairios kitos pajamos, kurias žmogus gauna pats save organizuodamas – iš investicijų ir kuo įvairiausios individualios veiklos. Dividendai, palūkanos, nuomos pajamos, turto prieaugio pajamos, individualios veiklos pajamos, autoriniai – šios pajamos yra kitokios, nei darbo pajamos. Jo kitokios tuo, kad šių pajamų gavimo niekas nesaugo. Jokie darbo kodeksai, seni ar nauji, jokios darbo inspekcijos, jokios garantijos, čia nėra atostoginių ir išeitinių, nebus ir bedarbio pašalpos, ir jokios kitos pašalpos. Šios pajamos yra žymiai artimesnės juridinių asmenų – įmonių – uždirbamoms pajamos, jų pelnui.
Kaip žinia, juridiniai asmenys iš pajamų gali atimti sąnaudas, ir nuo likusio pelno sumokės 15 procentų pelno mokestį. Taip ir gyventojų savarankiškoms pajamoms – 15 procentų yra absoliučiai maksimali pajamų apmokestinimo riba. Sakysite, įmonė neserga, ir į pensiją neina, tai dėl to Sodros jai nereikia. O žmogui tai – reikia. Nieko panašaus! Čia ne žmogui reikia Sodros, o Sodrai – žmogaus, kad kuo didesnes įmokas mokėtų! O kai ateina klausimas apie išmokas – tada ir išlenda visi darbo ir veiklos pajamų skirtumai. Ir lieka žmogus toks nei luptas, nei skustas – sumokėjęs mokesčius, bet be garantijų. Toje dainoje apie Žirafą, ji su Antilope išėjo gyventi pas bizonus. O kol dar neišėjote, visos žirafos, būdraukite – valdžia nerimsta.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT radiją.
