Yra ekonomistų, kurie mato tik vieną kelią – pakelti mokesčius. Pakelti sveikatos draudimo įmokas, labiau apmokestinti asmenis, užsiimančius individualia veikla, dar pakelti GPM ar PVM. Manau, kad šis kelias yra ydingas dėl kelių priežasčių. Lietuvoje jau ne kartą buvo keliami mokesčiai, ir mokesčių kėlimas visada buvo grindžiamas mažomis medikų ir mokytojų algomis. Tačiau kad ir kiek mokesčiai kilo, viešojo sektoriaus darbuotojų algos dėl to nedidėjo. Vienintelė mokesčių kėlimo pasekmė: patys medikai ir mokytojai moka daugiau mokesčių. Be to, didinami mokesčiai nepaliečia šešėlio, priešingai – jį tik padidina. O juk būtent didelio šešėlio egzistavimas paaiškina, kodėl Lietuvoje su pakankamai dideliais tarifais surenkamas mažesnis nei kitose šalyse biudžetas.
Lėšų sveikatos priežiūrai finansuoti reikia ieškoti ne mokesčių kėlime, o kituose trijuose šaltiniuose. Pirmas šaltinis – tai efektyvumo didinimas pačiame sveikatos priežiūros sektoriuje. Jis didžiąja dalimi apima ligoninių tinklo optimizavimą, valstybės investicijų programos bei ES paramos lėšų panaudojimą bei viešuosius pirkimus. Yra susidariusi paradoksali padėtis. Absoliuti dauguma sveikatos priežiūros įstaigų yra valstybinės. Tačiau jos veikia taip, tarsi būtų privačios – tai yra, turi gana daug savarankiškumo. Bet jeigu jos būtų privačios, jau seniai būtų priimtas sprendimas dėl efektyvesnio jų tinklo, būtų apjungti pirkimai, siekiant gauti didesnes tiekėjo nuolaidas. Nebūtų pripirkta besidubliuojančios brangios įrangos, kuri stovi nepilnai panaudojama. Kitaip tariant, viskas dabar yra išvirkščiai – šioje teisių ir pareigų kombinacijoje turime sukomplektuotas visas įmanomas ydas.
Absoliuti dauguma sveikatos priežiūros įstaigų yra valstybinės. Tačiau jos veikia taip, tarsi būtų privačios – tai yra, turi gana daug savarankiškumo.
Antrasis šaltinis – valstybės biudžetas turi tinkamai atsiskaityti už būtinosios pagalbos funkcijas bei valstybės lėšomis draudžiamus asmenis. Atsiskaityti už būtinosios pagalbos paslaugas įpareigojo Konstitucinis Teismas tačiau šis jo nutarimas nėra vykdomas visa apimtimi. Valstybė pati prisiima įsipareigojimus savo lėšomis drausti tam tikrus asmenis, tačiau už juos perveda, iš esmės tik pusę sumos. Taigi, valstybė čia turi du pasirinkimus: arba pripažinti, kad ji faktiškai nedraudžia visų tų kone pusės Lietuvos gyventojų. Arba pervesti draudimo įmokas, kurios sudarytų bent jau sveikatos draudimo įmoką, mokamą nuo minimalios algos – tai yra 36 eurus per mėnesį. Netiesa, kad valstybės biudžete nėra lėšų. Ne pinigų nėra, o tiesiog nėra šio prioriteto. Taip, biudžete tikrai galėtų būti daugiau lėšų, jei būtų mažiau šešėlio ir mažiau auksinių šaukštų.
Trečias šaltinis yra papildoma simbolinė paciento priemoka, kuri veikia daugumoje Europos Sąjungos valstybių. Be to, kad ji generuoja lėšas ne bendrame katile, o būtent sveikatos priežiūros įstaigoje, tai yra realus šaltinis padidinti medikų, o ne abstraktų biudžeto finansavimą. Antra, ši priemoka geriau nei bendras mokestis skatina ją susimokėti, nes joje nebėra perskirstymo elemento, kuomet mokesčius moka – vieni, o paslaugomis naudojasi – kiti. Be to, ši priemoka turi teigiamą poveikį pacientų srautams ir jų atsakomybei, kurios, tenka pripažinti – irgi labai trūksta.
Ketvirtadienio mitingas – jau antrasis šiais metais. Vieno pakako, kad per įkainio didinimą įstaigoms būtų skirti papildomi 100 milijonų eurų. Kiek dar mitingų reikės, kad sveikatos sektorių pasiektų esminės reformos?
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
