Prigimtinis politiko noras, žinoma, yra – pinigų. Šįkart kalbu apie tuos pinigus, kuriais politikas siekia pagerinti ne savo, bet Lietuvos žmonių gyvenimą. Ką politikas daro – politikas siūlo įvesti naujus mokesčius, padidinti jau esamus arba pagerinti surinkimą. Ir būna, norai atgula biudžeto eilutėse. Kaip koks svajonių sąrašas. Tačiau yra toks krislas svajonių biudžeto aky. Tai – biudžeto vykdymas. Faktiniai duomenys. Sakyčiau, saugant gerą politikų nuotaiką, šių duomenų skelbimą reikėtų uždrausti. Arba svajones nukišti giliau į stalčių. Nes gi kas mėnesį akis bado - nesurenki. Negali.
Biudžeto maitintojas pridėtinės vertės mokestis (PVM) nesurenkamas treti metai iš eilės. Pernai biudžetas nesurinko virš 400 milijonų litų planuotų šio mokesčio pajamų. Šių metų sausį irgi nesurinko, apie 17 milijonų.
Biudžeto maitintojas pridėtinės vertės mokestis (PVM) nesurenkamas treti metai iš eilės. Pernai biudžetas nesurinko virš 400 milijonų litų planuotų šio mokesčio pajamų. Šių metų sausį irgi nesurinko, apie 17 milijonų. Sakysite, čia toks mokestis, kuris pagal apibrėžimą negali būti surenkamas. Na, gi ne. Būdavo surinkdavo.
Šiandien daugiausia politikų norų sukasi apie akcizus. Nori juos pakelti, ir taip surinkti tiek, kad ne tik savo algas, bet ir pensininkų pensijas kompensuotų. Tai štai, akcizų lentynėlėje reikalai ne ką geresni, nei PVM. Pernai nesurinko apie 83 milijonų, šiemet vien per sausį – jau 28. Su akcizais dar rimčiau nei su PVM. Nesurinko nei 2011, nei 2010, nei 2009, nei 2008. Būdavo, surinkdavo, iki 2008-ųjų – daug metų surinkdavo. O po to – kaip užkeikta. Nori, bet negali.
Nepamiršta ir nekilnojamojo turto mokesčio. Labai norėtų įvesti visuotinį. Bet net ir buvusios finansų ministrės „buržujų“ mokesčio tariamiems milijonieriams negali surinkti, kiek planavo. Pernai nesurinko 12 milijonų arba trečdalio. Patikslinu – žmonės nesumokėjo. Kaip ir PVM, ir akcizų. Taip taip, didžioji politikų bėda – tai žmonės. Mat šie nenori, o gal irgi negali mokėti tiek, kiek politikai norėtų gauti.
Tie nelemtieji mokesčių mokėtojai net pabandyti kartais politikams neleidžia. Štai, automobilių mokestis. Jau kone išdalino 200 milijonų. O še tau, atidedama, bent jau artimiausiu metu mokesčio nebus. Tačiau nulį biudžete rašo, o 200 milijonų – tai galvoj.
Ne visi politikai mokėsi ekonomikos, suprantama, apie Lafero dėsnį gal ir negirdėjo. Lafero dėsnis sako, kuo labiau kelsi mokesčius, ateis tokia riba, kai surinksi mažiau.
Ką gi, tada randa traškučius ir energinius gėrimus. O čia dar maisto ekspertas į pagalbą ateina. Sekite Danija – įveskite riebalų mokestį. Nesvarbu, kad Danija mokestį jau panaikino, patyrusi didelį fiasco. Netoliese šurmuliuoja tie, kurie už progresinius. Ir tie, kurie už minimalios algos kėlimą. Juk ne tik algą keli, mokesčius – irgi.
Ne visi politikai mokėsi ekonomikos, suprantama, apie Lafero dėsnį gal ir negirdėjo. Lafero dėsnis sako, kuo labiau kelsi mokesčius, ateis tokia riba, kai surinksi mažiau. Bet, galvoju, politikams tėvai ir pasakų turbūt nesekė. Apie auksinę žuvelę, pavyzdžiui. Kad žuvelės kantrybė turi ribas. O su dabartiniu valdžios mokesčių apetitu – kone pačią žuvelę miltuose volioja ir ant keptuvės deda. Biudžeto vykdymu nesidomi arba nenori suprasti, ką jis byloja. Kad kažką su savo norais reikia daryti. Mažiau norėti - gal tada pavyks ir galėti!
Šis Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per LRT radiją