Metai, turėję būti be rinkimų, jau baigėsi. Prasideda laikotarpis, paprastai pridarantis daugiausia žalos šalies ekonomikai, žmogaus kišenei, o ir jo sveikam protui.
Rinkimų kandidatai, kurie dar neturi „portfelio“, t.y. valdžios, labiausiai nusideda liežuviu, nes savo tuščiais pažadais virpina orą ir tvirkina sveiką žmogaus nuovoką. Tuo tarpu valdžioje esantieji turi galimybę tikrai ne savo sąskaita imti ir kurį nors iš opiumo liaudžiai receptų – įgyvendinti. Taip jau yra ne kartą nutikę, ir abejoju, ar šiandieniniai valdantieji sugalvos ką nors naujo ir atsispirs tokiai pagundai.
Svarbiausia dabar yra kas? Svarbiausia yra gerai išsityrinėti žmonių nuotaikas. Kam žmonės jautrūs, ko labiausiai nemėgsta. Kaip koks verslo analitikas, sėdi politikas palinkęs ties gyventojų nuomonių tyrimais, ir kuria strategijas, kurią stygą ir kada ims virpinti. Kaip kadais Leninas per revoliuciją liepė pirmiausia imti tiltus, bankus ir paštą, taip dabar taikinio centre – prekybininkai. Dėl per aukštų kainų. Bet ne visi, o tik didieji. Smulkiuosius prekybininkus reikia visaip kaip skatinti. Nors kainos mažiausios pas didžiuosius, ir didžiausios pas mažuosius, net turguje dažnai aukštesnės nei parduotuvėje – na kam dabar tie faktai įdomūs? Juk dabar važiuojam ne žiūrėdami į kelią ir realią padėtį, o pagal „viešosios nuomonės tyrimus“!
Mūsų atmintis trumpa, tai aš priminsiu, kaip valdžia pastaruoju metu skatino mažuosius verslus. Pakelta minimali alga, negana to – ją galima mokėti tik už nekvalifikuotą darbą ir magaryčių – Sodros grindys. Tikrai nuostabi „dovana“, kurią smulkiajam verslui „kompensuos“ nuo kitų metų įsigalėsiančios pelno mokesčio atostogos pirmaisiais metais, o ir tos – su gausiais apribojimais.
Už tai, brangieji, žymiai, labai žymiai – net tris kartus – sumažėjo darbuotojų, kurie dirba visą dieną ir gauna minimalią algą. Tokių būdavo apie 10 procentų dirbančiųjų, liko apie 3 procentus. Nuostabūs skaičiai ataskaitoms! Kur tie darbuotojai dabar – Norvegijoj, Darbo biržoj ar gauna vos daugiau nei minimalią algą, pavyzdžiui 403 eurus – kitas klausimas, prašom.
Kitas klausimas yra apie tai, kad vaistai per brangūs. Tai dabar vaistai jau atseit pigūs. Bet tik tie, kurie kompensuojami. Kiek kainuoja tie, kurie išbraukti iš sąrašo, yra blogas klausimas. Nes sąraše gi „viskas liko“, visos kompensuojamosios aktyviosios medžiagos. Bet panašu, kad apklausos rodo, jog gyventojų ir toliau netenkina vaistų kainos. Ką gi, tuomet bus atnaujinta valstybinių vaistinių tema. Smulkiųjų vaistinių jau net nebando gaivinti – jas garantuotai išnaikino prieš kone dešimtmetį atgaivintas vaistų antkainių reguliavimas. Verslai, nemokate prekiauti pigiai, mes paprekiausime patys.
Pagal chrestomatiją, prieš rinkimus būtinas pensijų kėlimas. Valdžia deda varnelę – „check“. Jau padaryta. Sodros (pensininkų) pinigai nebebus duodami kažkokiems tai pensijų fondams! Vaikams – duota, vaiko pinigai, check. Jaunoms šeimoms – parama pirmam būstui, nedaug, bet check. Vietiniam verslui – pažadėta skatinti, check. Kitąmet gal pasistūmėsime su nemokamu mokslu – jokių mokamų vietų universitetuose – nebloga opiumo piliulė.
Visas svarbesnes valdžios reformas, didesnius pakeitimus sudėjus į vieną paketą, peržiūrėjus ne padrikai, o visas kartu, ir ne aptakioje programoje, o konkrečiai, priimtais sprendimais, ekonominis kontūras labai pažįstamas. Mes ten jau buvome, tiesa, seniai, prieš 28 metus.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
