Kaip skelbia Lietuvos bankas, lapkritį šios oficialiosios atsargos sudarė 22,4 milijardo litų. Kai nuo kitų metų įsivesime eurą, dalį šių atsargų Lietuvos bankas skirs įmokoms į Europos centrinio banko kapitalą, rezervus bei užsienio atsargas. Šios įmokos gali sudaryti apie 1,6 milijardo litų. Likusius daugiau nei 20 milijardų litų – politikai jau pastebėjo ir mintyse jau dalija.
Sodros skola kitąmet sieks kone 13 milijardų, nacionalinis biudžetas suplanuotas itin optimistinis, gali tekti daugiau skolintis, o čia še tau – „guli laisvi pinigai“. Milžiniški pinigai.
Sodros skola kitąmet sieks kone 13 milijardų, nacionalinis biudžetas suplanuotas itin optimistinis, gali tekti daugiau skolintis, o čia še tau – „guli laisvi pinigai“. Milžiniški pinigai.
Gal verta juos panaudoti? Padengti dalį skolos ir taip sumažinti mokamas palūkanas, kurios siekia 2 milijardus litų?
Arba skubiai įvykdyti visus valstybės įsipareigojimus dėl pensijų kompensavimo? Įvykdyti įsipareigojimus NATO ir krašto apsaugai jau dabar skirti 2 procentus nuo bendrojo vidaus produkto? Užbaigti pradėtus investicinius projektus, kuriems vis pritrūkdavo vieno kito milijono?
Duodu galvą nukirsti, 20 milijardų litų lengvai „įsisavintume“ jei ne per vienerius, tai per dvejus metus.
Būtent dėl įsigalėjusio lengvabūdiško valdžios požiūrio į finansus būtina užtikrinti, kad šis rezervas nebūtų išparceliuotas. Kodėl? O gi todėl, kad jis lyg šeimos sidabras, lyg įstatinis kapitalas įmonėje, garantuojantis bent minimalų finansinį stuburą valstybei.
Verta prisiminti, kad tokį solidų užsienio valiutos atsargų rezervą pavyko sukaupti todėl, kad Lietuva gavo paskolą iš Tarptautinio valiutos fondo, skirtą lito patikimumui garantuoti. Pasiskolintos lėšos buvo investuojamos, paskola per eilę metų buvo sugrąžinta. Rezervą nuo išeikvojimo saugojo įstatymas ir griežta pinigų politika. Ir tai, kad Lietuvos bankas – ne Seimas, kuris prieš rinkimus mėgsta pamaloninti rinkėjus.
Oficialiosios atsargos techniškai žiūrint nėra mokesčių mokėtojų ar biudžeto pinigai. Tai yra litų turėtojų pinigai. Tai – savotiška atsarga, jei – kas ten žino – Lietuvai prireiktų atkurti nacionalinę valiutą. Net jei šio įvykio tikimybė yra itin maža, kiti euro zonos centriniai bankai išlaikė turėtas užsienio valiutos atsargas, nepravalgė jų.
Turimomis valiutos atsargomis sugrąžinti valstybės skolas būtų gana protinga alternatyva. Tačiau ji būtų svarstytina tik su sąlyga, kad sugrąžinus senas skolas nebūtų imamos naujos.
Turimomis valiutos atsargomis sugrąžinti valstybės skolas būtų gana protinga alternatyva. Tačiau ji būtų svarstytina tik su sąlyga, kad sugrąžinus senas skolas nebūtų imamos naujos.
Deja, politikai nesilaiko savo prisiimtų fiskalinės drausmės rodiklių, manipuliuodami metodikomis įžūliai apeidinėja įstatymo nustatytus reikalavimus. Todėl politikams išlaidūnams į rankas įteikti metų biudžeto dydžio rezervą – būtų itin neatsakinga.
Čia kaip su tėvu ar mama, kurie gali padengti vaiko skolą vieną kartą, na – du.
Bet jei sūnelis – palaidūnas, nuolatinis bobutės paskolų draugelis, tai net pati geriausia mama vaiko labui šeimos sidabro neišparceliuos. Jei politikai siekia būti atsakingų, rūpestingų tėvų, o ne išlaidūnų paauglių vaidmenyje, užsienio valiutos rezervai turi būti neliečiami, investuojami ir gausinami, kaip savotiškas Lietuvos ekonomikos inkaras, ar atsarga pačiai juodžiausiai dienai, kurios geriau kad ir nebūtų.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per LRT radiją
