Įmonės euro egzaminą taip pat išlaikė puikiai. Tie, kuriuos labiausiai gąsdino dviejų valiutų cirkuliacija pirmąsias 15 sausio dienų, pasirinko pirmosiomis sausio dienomis nedirbti, bet jų nebuvo daug. Liepos 1 dieną baigė galioti reikalavimas kainas nurodyti dvejomis valiutomis, tad verslas galės lengviau atsikvėpti – kontroliuojančios institucijos nebetikrins etikečių. Beje, ir pažeidimų kas mėnesį buvo fiksuojama vis mažiau, štai birželį – tik 69 visoje Lietuvoje.
Svarbiausias klausimas gyventojams buvo, kas gi nutiks kainoms, įsivedus eurą. Politikai iš tribūnų ramino žmones – kainos nekils. Net memorandumas su verslu buvo pasirašytas, kuriame verslas įsipareigojo nesinaudoti euru, kaip pretekstu pakelti kainas. Lietuvos bankas pripažino, kad poveikis kainoms gali būti, bet minimalus, beveik nejuntamas. Na, ir štai, galime skaičiuoti viščiukus – kainos tikrai kilo. Nebuvo taip, kad „viskas pabrango“ arba „kiek buvo litais, tiek tapo eurais“, bet tam tikruose sektoriuose kainų kilimas buvo reikšmingas ir akivaizdus.
Galime skaičiuoti viščiukus – kainos tikrai kilo. Nebuvo taip, kad „viskas pabrango“ arba „kiek buvo litais, tiek tapo eurais“, bet tam tikruose sektoriuose kainų kilimas buvo reikšmingas ir akivaizdus.
Pirmoji memorandumą nekelti kainų sulaužė pati Vyriausybė ir dar pernai metų spalį pakėlė minimalią algą apie 3,5 procento. Šių metų liepą – pakėlė dar kartą, šį kartą, daugiau nei 8 procentais.
Jei paklaustumėte, kodėl kilo kainos paslaugų, viešojo maitinimo sektoriuose, kurie priskiriami smulkiajam verslui, jums atsakytų – augo minimali alga. Dalis kainų buvo „supatogintos“ iki apvalaus sveiko skaičiaus, natūralu – į didesnę pusę, o dalis kainų, ypač už mažos vertės pirkinius, padidėjo ir dėl psichologinio poveikio, ir tai pasakytina visų pirma apie turgaus prekybą. Vienas litas turguje prieš metus buvo „kaina“, ko nepasakysi apie 30 euro centų, kurių nebelabai skaičiuoja net vaikai.
Oficialioji statistika, kuri primygtinai nori mums įrodyti, kad maistas nepabrango, į savo skaičiavimus neįtraukia kainų turgavietėse ir kaimo parduotuvėse, ir būtent todėl negali susikalbėti su gyventojais.
Beje, šis poveikis pasireiškia ne tik tarp „turgaus bobučių“, sumažėję centai sukelia psichologinį diskomfortą visur, kur jie ir anksčiau buvo maži. Štai prekybininkas, kurio marža už parduotą produktą buvo 5 litų centai sako negalintis susitaikyti su pusantro euro cento ir todėl siekiantis 5 euro centų maržos. Štai pieno gamintojai, pernai gaudavę apie 50 lito centų už litrą pieno, o dabar gaudami analogišką sumą apie 13-17 euro centų šaukiasi kainų reguliavimo, nes tris kartus besiskiriančios pieno supirkimo kainos Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Vokietijoje dabar itin bado akis.
Kas nutiks žmogaus piniginei, jei jis nebeskaičiuos ir nevertins euro centų, o dažname pirkinyje mokės tegu tik keliais euro centais daugiau? Piniginės tuštėjimas pradžioje bus nepastebimas – juk iš centų staiga nesusidarys tūkstančiai. Tačiau jei į euro centus žiūrėsime taip pat pro pirštus, kaip į litų centus, ilgainiui tai atsilieps santaupų sumai, kuri galų gale lieka po visų išlaidų. Kitaip tariant, santaupas euras aptirpins.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per LRT radiją
