Medikai ištveria protu nesuvokiamus darbo krūvius, jų neatitinkančias mažas algas, Ligonių kasų kvotas ir sankcijas, Sodros patikrinimus, Ministro įsakymus, Seimo įstatymus, lūžinėjančią e-sveikatos sistemą ir ne visada geranoriškus pacientus. Pacientai irgi ištveria šią neva nemokamą mediciną: sveikatos draudimo įmokas, neturinčias jokių lubų, eiles gydymo įstaigose, vokelius, pažinčių voratinklius, dažnai pavargusius medikus ir ne visada kokybiškas paslaugas.
Panašu, kad vienos grandies – medikų – kantrybės taurė perpildyta. Iniciatyvinės medikų sąjūdžio grupės sukviesti į diskusiją, gydytojai ir dalijosi rūpesčiais, ir galimais sprendimais. Kai kurie pasiūlymai yra išdėstyti peticijoje, kurią medikai visus ir kviečia pasirašyti.
Valstybė už draudžiamuosius moka net tris kartus mažiau, nei vidutiniškai visi kiti apdraustieji.
Sveikatos priežiūros sistemoje, kur besk – ten problema, ir absoliuti dauguma jų yra susijusi su finansais – arba – nepakankamu finansavimu, arba – neracionaliu lėšų naudojimu. Pradėkime nuo to, kad daugiau nei pusę Lietuvos gyventojų sveikatos draudimu draudžia valstybė. Tačiau šių asmenų sveikatai valstybė skiria žymiai mažiau, nei sveikatos draudimo privalo sumokėti kiti Lietuvos gyventojai. Jei žmogus gauna minimalią algą, kitais metais jo sveikatos draudimo įmoka bus 432 eurai. Tuo tarpu valstybė už jos lėšomis draudžiamus asmenis numato mokėti tik 283 eurus.
Valstybė už draudžiamuosius moka net tris kartus mažiau, nei vidutiniškai visi kiti apdraustieji. O juk valstybė draudžia tuos asmenis, kurių gydymui tenka skirti daugiausia lėšų – neįgalieji, nedirbantys pensininkai, vaikai iki 18 metų ir dar šešiolika skirtingų asmenų grupių. Jei valstybė įmokas už juos mokėtų bent nuo minimalios algos, kurią pati ir tvirtina, tai sveikatos sistema gautų gerokai virš 200 milijonų eurų kasmet. Tvirtindama biudžetus, ir valstybės, ir sveikatos, valdžia darbais, ne žodžiais pademonstruos, kas jai yra prioritetas – sveikatos sistema ar dar vienas auksinis šaukštas.
Apie dar vieną finansavimo šaltinį – minimalias, simbolines, nuo vieno iki penkių eurų siekiančias, paciento priemokas – kalbama jau ne pirmą dešimtmetį. Nauda būtų neabejotina, nereikėtų jokių lipdukų ant medikų durų – mokėjimas į kasą tikrai suveiktų geriau. Išnyktų nereikalingi vizitai. Apgalvota priemokų architektūra įvertintų lėtinių ligonių padėtį – po tam tikro vizitų skaičiaus tokios priemokos paprastai nebeimamos. Pasaulis priemokas plačiai naudoja, o pas mus jų kaip nėra, taip nėra. Kaip kokiam absurdo teatre politikai ir toliau žaidžia žaidimą „nemokama medicina“.
Neracionalus lėšų ir išteklių naudojimas yra kaip koks išplitęs vėžys – gali rasti kiekviename organe, nuo vaistų kompensavimo iki paties paciento elgesio, kurį tikrai verta paminėti. Lig šiol pacientas be jokių pasekmių gali neatvykti suplanuoto vizito pas gydytoją. Jis nepranešęs gali neatvykti net suplanuotos operacijos, nors jo pasiruošusi laukia šešių medikų brigada ir būtent jam rezervuota operacinė.
Kiek dirbtinių eilių pas specialistus sukuria vaistų kompensavimo tvarka, kai tam tikro vaisto negali skirti šeimos gydytojas, nors pačią ligą jis gydyti gali ir turi. Kiek resursų suėda nuolatinis lėtinių ligonių vizitas vis tam pačiam vaistui išsirašyti. Kiek laiko naudoja viską turėjusi palengvinti, bet stringanti e-sveikata, lėšų švaistymo be jokios atsakomybės karalienė.
O premjeras tuo tarpu ir medikus, ir pacientus pasiuntė ant trijų raidžių – PSD. Neva tai norint pakelti medikų algas, reikia pakelti sveikatos draudimo įmokas. Panašu, kad peticijos lemtis jau aiški. Medikai turi ir planą B – streiką, kaip to ėmėsi kaimynai latviai. Jei taip nutiktų, prie medikų streiko tesijungia ir pacientai, tos pačios sudilusios sveikatos priežiūros kojinės avėtojai. Nes jei medikai pasirinks planą – emigruoti, tai pacientams neliks jokio plano – tik nesirgti.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
