Todėl tada kirto iš peties – apmokestino farmacininkų dovanas medikams, uždraudė jiems lankytis kabinetuose. Medikus ministerija įpareigojo receptuose nurodyti tik bendrinį vaisto pavadinimą. Vaistininkai turėjo įsirengti ekranus, kad pirkėjai juose galėtų matyti visus tos pačios veikliosios medžiagos vaistus bei jų kainas.
Taigi, jau beveik dešimtį metų pacientas sprendimą dėl konkretaus vaisto priima pasitardamas su vaistininku. Per pastaruosius metus įvykdyta ir daugiau pakeitimų, ypač susijusių su vaistų kompensavimo tvarka, kuriuos būtų galima apibendrintai pavadinti „žirklių politika“. Žirklėmis per sąrašą buvo prasieita taip, kad jame nebeliko vaistų, kurie „neįsipaišė“ į ministerijos supratimą apie vaistų kainas ir kainodarą rinkoje. Taip paciento pasirinkimas buvo smarkiai susiaurintas, bet ir tai – dar ne pabaiga.
Tuo tarpu gyventojai, norėdami rinktis kitą, ne pigiausią vaistą, turės gydytis savo lėšomis.
Jau nuo kovo pirmosios vaistininkai bus įpareigoti pacientams, kuriems kompensuojamasis vaistas išrašomas pirmą kartą arba po ilgesnės nei 6 mėnesių pertraukos, išduoti tą vaistą, kurio gamintojas pasiūlė mažiausią kainą ir laimėjo kainos konkursą. Tokia tvarka galios tiems vaistams, kuriuos gamina keli gamintojai. Tuo tarpu gyventojai, norėdami rinktis kitą, ne pigiausią vaistą, turės gydytis savo lėšomis. Štai taip, mieli pacientai. Nuo šiol jums vaistus skirs ne daktaras, ir ne vaistininkas, o asmeniškai ministras. Ir dar kokiu įspūdingu – mažiausios kainos konkurso – būdu!
Jei jūs kartais nesutiksite su vaistu, kurį jums savo kabinetuose paskyrė ministerijos oficiozai – mokėkite pilną kainą. Jūsų, kaip paciento, jūsų, kaip sveikatos draudimo įmokų mokėtojo teisės – kas tai per idealistų išmislas? Valdžios vykdomi kainos konkursai – štai kur jėga! Ministerija teigia, kad naujoji tvarka skatins konkurenciją tarp gamintojų. O juodasis medikų humore, o valdiškasis cinizme! Konkurencija iš vaistų rinkos jau yra išravėta iki tokio lygio, kad pacientui pasirinkimo alternatyvų kasdien lieka vis mažiau – o jie net neraudonuoja sakydami, kad skatina konkurenciją!
Kaip ir vaistai, taip ir vaistų politika turi savo šalutinių padarinių. Medikai tiesiog neturi laiko ir motyvacijos registruoti vaistų šalutinius poveikius, o pacientai gal net nežino, kad apie juos gali pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai. Arba nemano, kad kas nors po tokio pranešimo pasikeistų. Tad tik dalis tų šalutinių poveikių, patys radikaliausi, pasiekia politikų ausis. Štai epilepsija sergančių žmonių asociacija kalba garsiai, jau prašo išimčių.
Kiti, mažiau organizuoti pacientai tiesiog tyliai pasitraukia iš kompensuojamųjų vaistų sistemos – ir perka nekompensuojamuosius vaistus pilna kaina. Ministerija džiaugiasi PSDF lėšų „sutaupymais“ ir giriasi, kad tai leidžia į kompensuojamųjų vaistų sąrašą įtraukti naujus vaistus. Gauname informaciją, kiek sumažėjo vidutinė priemoka, bet negirdime, kiek pacientų pradėjo mokėti pilną kainą. Sąrašai, kokių vaistų tiekimas Lietuvos rinkai stringa arba yra visai nutrauktas, deda riebų minusą pastaraisiais metais vykdomai vaistų politikai.
Taigi, laikykimės, mus gydo pats sveikatos apsaugos ministras, įsakymais, asmeniškai.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT radiją.
