Mokesčių lengvatomis jie pavadino tai, kad pardavus būstą po trejų ar penkerių metų nuo įsigijimo žmonėms nereikia mokėti 15 procentų gyventojų pajamų mokesčio nuo kapitalo prieaugio pajamų. Mokesčių lengvata, anot jų, yra ir galiojanti palanki apmokestinimo tvarka, kai asmenys kaupia senatvei savanoriškai arba draudžiasi ilgalaikiu gyvybės draudimu.
Iš tikro, egzistuoja didžiulė painiava su mokesčių lengvatos samprata. Lengviausia jas būtų apibūdinti kaip išimtį iš taisyklės. Tačiau tada kyla pagrįstas klausimas, o kas gi yra taisyklė, kas ir kuo remiantis ją nustato, kaip ji yra įtvirtinta.
Kad ir kiek populiari būtų Benjamino Franklino frazė, kad neišvengiami yra tik mirtis ir mokesčiai, mokesčiai yra žmonių kūrybos vaisius, o ne gyvenimo duotybė. Apmokestinimo tvarka visuomet subjektyvi, gimusi kažkieno galvoje, gali būti įvedama, keičiama ir panaikinama. Klausimas, kur baigiasi viena apmokestinimo taisyklė, o kur prasideda kita – lieka neatsakytas.
Po „lengvatų“ naikinimu slepiasi ne kas kita, kaip mokesčių naštos didinimas.
Pavyzdžiui, ar tai, kad mažos įmonės moka mažesnį pelno mokestį – tai lengvata ar tiesiog kitokia taisyklė? Kai dividendams buvo taikytas 20 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifas, ar tai reiškia, kad visi kiti, mokantys 15 procentų, naudojosi lengvata? Ar sąnaudų atėmimas, skaičiuojant pelno mokestį, yra lengvata įmonėms, nes gyventojai pajamų mokestį moka nuo brutto pajamų?
Sumaišties dėl lengvatų galima išvengti tik vienu būdu. Būtina suprasti mokesčių kilmę ir tai, kad natūrali žmonijos būsena yra mokesčių nebuvimas. Mokesčius sukuria ir įdiegia valdžios žmonės, mes negauname mokesčių kartu su saule ir lietumi.
Vadinasi, kalbant apie lengvatas, išeities tašku, natūralia būsena negali būti visuotinis apmokestinimas. Tačiau, matyt, būtent tokios logikos laikosi valdantieji. Anot jų, mokestis turi būti taikomas visoms pajamoms, o ten, kur nuo pajamų mokesčio mokėti nereikia – tai lengvata. Analogiškai, visi šiandien nemokantys nekilnojamojo turto mokesčio naudojasi lengvata, nes turtas apmokestinamas tik nuo 1 milijono litų sumos.
„Viskas turi būti apmokestinta“ logika gali nuvesti iki visiško pajamų nusavinimo. Nuosekliai mąstant šia kryptimi – tai, kad žmogui lieka lėšų pragyvenimui, – irgi lengvata. Lengvata ir tai, kad akcizais neapmokestinamos visos prekės, išskyrus tabaką, elektrą, alkoholį ir degalus. Naikinti lengvatas šioje mąstymo sistemoje reikštų ieškoti, kas dar neapmokestinta ir.. apmokestinti. Ne tik nekilnojamą turtą, bet ir kilnojamą. Ne tik pelną, bet ir sąnaudas. Ir langus, ir barzdas, ir pagalvę – juk visi šie mokesčiai istorijoje yra buvę.
Absurdiška, sakysite. Tikrai taip, bet būtent tokiu absurdu kvepia valdančiųjų kalbos apie „lengvatų“, lyg kokio fundamentalaus blogio, naikinimą. Iš tikro, po „lengvatų“ naikinimu slepiasi ne kas kita, kaip mokesčių naštos didinimas. Mokesčių „lengvatos“ nėra absoliuti ir nekintama sąvoka. Padidinkit, pavyzdžiui, PVM lengvatų skaičių, ir tada „lengvatinis“ tarifas taps standartiniu, o didesnis – diskriminaciniu.
Dabar jau sunku atsekti, kuriuo metu Lietuvoje mokesčių „lengvatos“ tapo neigiamu reiškiniu. Iš tikro, kone visas „lengvatas“ reikia vertinti ne kaip dovaną, išimtį ar malonę, o valdžios pareigą mažinti valdžios kainą ir mokesčių naštą gyventojams, siekti valdžios efektyvumo.
Šis Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per Lietuvos radiją
