Verslininkui jau sumokėta ir 1,754 mln. litų kompensacija. Pardavęs įmonę mažesnę kainą pasiūliusiam dalyviui, Privatizavimo fondas negavo apie 33 mln. litų. O kiek dar buvo sumokėta Lietuvai atstovavusiems advokatams, kiek įvairiausių su byla susijusių išlaidų buvo patirta ir apmokėta. Pagrindiniai istorijos dalyviai jau anapus, finansinės pasekmės – gyvos. Mažiausiai 50 mokesčių mokėtojų milijonų litų – į balą. Ir kas? Ir nieko!
Sekmadienį apturėjome referendumą už 13 milijonų litų. Referendumą, kuris neįvyko. Džiugu, kad neįvyko, nes jei būtų įvykęs, kaina būtų dar didesnė.
Tiesa, reikia nepamiršti, kad pasirengimas referendumui ir parašų rinkimas taip pat kainavo. Kiek – nežinome, kas finansavo – nežinome taip pat, tačiau čia mokėjo užsakantys muziką, jie ir tesižino. O štai už laiką televizijoje ir radijuje, už referendumo surengimą mokėjo tie, kurie muzikos neužsakinėjo ir gal net klausytis nenorėjo. Taip, referendumas yra kitoks žanras nei primityvioji korupcija, bet pastarasis referendumas – žymiai grėsmingesnis už korupciją savo destruktyviais tikslais.
Pagrindiniai istorijos dalyviai jau anapus, finansinės pasekmės – gyvos. Mažiausiai 50 mokesčių mokėtojų milijonų litų – į balą. Ir kas? Ir nieko!
Paprastai dėl tokių neigiamų išorinių poveikių, kai poelgių nauda atitenka vieniems, o kaštai – kitiems, būna kaltinama rinka.
Štai, alkoholio ir tabako pramonė susižeria pelną, o susirgusius tenka gydyti „valstybei“. Tada įvedami akcizai, kurie turėtų neigiamus išorinius poveikius sumažinti ir kompensuoti.
Arba vairuotojai naudojasi automobiliais ir gauna naudą, o kažkam tenka tarša ir sugadinti keliai. Šekit jums akcizą degalams. Pramonės įmonėms – šekit taršos leidimus ir taršos mokesčius. Parduotuvėms ir kavinėms – „autorių“ mokestį, kad svetimomis dainomis klientų dykai neviliotų.
Bet štai paaiškėja, kad neigiami išoriniai poveikiai egzistuoja ir ten, kur reikalus tvarko valstybė. Tik viena savaitė ir tik du atvejai – virš 60 milijonų. Kiek tokių paieškoję rastume per metus? Tikrai galėtume ir armijos finansavimą padidinti, ir pensijas kompensuoti.
Tik štai jei rinkos dalyviams už naudojimąsi svetimu gėriu yra įvedami mokesčiai, kad žalą kompensuotų, tai valstybiniame sektoriuje asmeninės finansinės atsakomybės nėra. Girdėjau vos vieną atvejį, kai siekiama prisiteisti žalos atlyginimą už neteisėtą kažkokio pareigūno atleidimą.
Pagrindinis argumentas – įrodyti žalą ir priskirti atsakomybę konkrečiam asmeniui, kai sprendimų priėmime yra ištisa grandinė sprendėjų su įgaliojimais – labai sudėtinga. Būtent todėl atsakomybė apsiriboja tik nušalinimu nuo pareigų, kaip ribine ir tikrai nedažnai taikoma priemone. Na o demokratijos puoselėtojams, referendumininkams, net jei referendumo tikslai kaip kokiame Kryme – visiški atlaidai.
Nepaisant sunkumų įrodyti valstybei padarytą žalą ir priskirti atsakomybę sprendimus priėmusiems asmenims, įskaitant politikus, tai verta pradėti daryti bent jau mažais žingsneliais. Nes žala juk yra ne tik tada, kai nesumoki mokesčių, bet ir tada, kai neatsakingai juos leidi. Artėja rinkimai, kitąmet – savivaldos, dar po metų – Seimo. Kadencijos pabaigoje politikų pagundas galima dauginti iš π. Atsidėkoti, pamaloninti, pabūti geram, susitvarkyti. Po truputį diegiama finansinė atsakomybė patikimiau saugotų nuo išlaidų svetimai muzikai apmokėti.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per LRT radiją
