Šios komisijos, kaip tokios nebėra, bet ne dėl to, kad viešajame sektoriuje buvo įvesta galutinė ir tobula tvarka. Komisijos funkcijas dabar atlieka pati vyriausybė ir ministerijos. Tačiau kai kurios viešojo sektoriaus tvirtovės išlieka stipresnės už bet kokias komisijas, už tas įstaigas įsteigusias ministerijas, ir net už Vyriausybę, ir net patį Seimą, kai tik kas nors imasi klibinti šių tvirtovių pamatus.
Kadaise, Saulėlydžio komisijoje buvo atliktas tokio keisto juridinio statuso kaip „valstybės įmonė“ įvertinimas. Savo žodį tarė ir Valstybės kontrolė, atlikusi Valstybės įmonių valdymo auditą. Kaip žinia, Lietuvoje yra apie šimtą tokį juridinį statusą turinčių įmonių – dauguma jų, keturiasdešimt dvi, yra miškų urėdijos.
Dar vienuolika buvo kelių priežiūros įmonės. Dar yra Registrų centras, Regitra, Valstybės žemės fondas, Prabavimo rūmai, Oro navigacija, Turto bankas ir kitos. Kadaise ir valstybei priklausančios vaistinės veikė kaip valstybės įmonės, bet prieš gerą penkmetį buvo reorganizuotos į akcines bendroves.
Tai štai, tas prieš dešimtmetį atliktas valstybės įmonės juridinio statuso įvertinimas buvo labai aiškus ir nedviprasmiškas: dabartinėje sistemoje valstybės įmonės nedera. Mat jei tai yra iš biudžeto finansuojama įstaiga, ji turėtų veikti kaip biudžetinė įstaiga. Jei tai yra ūkine komercine veikla užsiimanti įmonė – ji turėtų veikti kaip uždaroji akcinė bendrovė. O jei šio juridinio asmens tikslas nėra pelno siekimas, jei ji atlieka tam tikras visuomenei naudingas funkcijas, o taip pat vykdo dalį komercinės veiklos, ji turėtų veikti kaip viešoji įstaiga.
Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – juridinėmis, valdymo bei ekonominėmis. Valstybei valdyti įmonę visiškai nebūtinas atskiras teisinis statusas. Visiška analogija yra ir žemesniame – savivaldos – lygmenyje, kur veikia tokio pats keisto statuso savivaldybės įmonės.
Taip jau susiklostė, o išskirtinis valstybės įmonės statusas tikrai prisidėjo prie to, kad valstybė savo užantyje kai kuriais atvejais ėmė ir užsiaugino gyvatę. Kai ta pati senoji Saulėlydžio komisija prieš kone dešimtmetį prakalbo apie urėdijų reformą, Seime kosminiu greičiu buvo pakeistas Miškų įstatymas ir jame buvo „įkaltas“ urėdijų skaičius – 42. Kad tik neduok Dieve, Aplinkos ministerija, sau pavaldžiose įmonėse nepadarytų per didelių pertvarkų. Ir pertvarkos tada neįvyko. Liežuviai plaka, kad urėdijos „sumetė“ papildomus šimtus milijonų litų tuo metu kriziniam valstybės biudžetui, ir buvo paliktos ramybėje. Kaip matome, iki kito karto.
Ir štai dabar, tas kitas kartas atėjo. Dėl jo pratęsta Seimo sesija. Ir dar kartą pratęsta. Dėl jo netgi pasklido kalbos, kad kliba pati Vyriausybė. Kitos valstybės įmonės – Registrų centro – vadovo rinkimas primena spektaklį, jo paskyrimas sustabdytas. Kitaip tariant, joks ministras nėra įgalus sau pavaldžios įstaigos išdaigų akivaizdoje. Taip, yra ir planas „B“. Truputį pakedenti „duknas“, atliekant vidinius auditus, kaip kad padaryta regioninių kelių atveju. Gal ir perspektyvus kelias – pradžioje apsišluoti viduje, paviešinti blogybes, prieš vykdant tokių įmonių jungimą ar kitokią pertvarką.
Dabar, kai lietuvaičiai atostogas leidžia miškuose, rinkdami grybus ir uogas, seimūnai dienas leidžia Seimo salėje, palinkę ties Miškų įstatymu. Virš Lietuvos miškų – tik dangus. Jau greit sužinosime, ar virš urėdijų – irgi tik giedras dangus, o gal bus padėtas taškas valstybinių miškų valdytojų istorijoje. Ar vėl – tik daugtaškis, iki kito karto...
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
