Kaip žinome, jau kovo mėnesį Seime buvo svarstytas Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo projektas. Buvo pasiūlyta apriboti atsiskaitymus grynaisiais pinigais tarp fizinių asmenų, jei jie viršija 5 tūkstančius eurų, ir juridinių asmenų, jei jie viršija 3 tūkstančius eurų. Įstatymas dar nepriimtas. Tačiau jau nuo šių metų galioja kitas reikalavimas – būtina notarinė sutarties forma paskoloms grynaisiais pinigais, kurių suma viršija 3 tūkstančius eurų.
Kam naudingas sandorių grynaisiais pinigais ribojimas, ko juo siekiama? Visų pirma pradėkime nuo to, kad žmogui yra naudinga turėti pasirinkimą, kaip jam atsiskaitinėti ir vykdyti sandorius. Tikrai yra daug žmonių, kuriems pinigai kortelėje, elektroniniai pinigai ir net virtualios valiutos yra suprantamos, patogios ir nesukelia sunkumų. Tokius pinigus jie renkasi savanoriškai, dėl patogumo, ir natūralu – bet koks grynųjų ribojimas šiems žmonėms įtakos neturės.
Pridėkime dar bankus, nusinešusius ne vienos įmonės ir ne vienos šeimos santaupas – ir turėsime daug žmonių, kuriems pinigai banke – tik iš reikalo.
Yra žmonių, ir kaip parodė litų keitimo į eurus procesas, tokių žmonių yra labai nemažai, kuriems vieninteliai tikri pinigai yra tie popieriniai, šlamantys. Nėra ko šiais žmonėmis piktintis.
Visų pirma dėl to, kad visa pinigų istorija yra ne kokių nors bankinių įrašų istorija, o to, ką galima paimti į rankas, pačiupinėti, o kadais – net buvo mėginama kąsti, siekiant įsitikinti pinigų tikrumu. Pridėkime dar bankus, nusinešusius ne vienos įmonės ir ne vienos šeimos santaupas – ir turėsime daug žmonių, kuriems pinigai banke – tik iš reikalo.
Visada yra tokių, kurie savo riziką išskaido. Dalis banke, dalis – piniginėje, ir tik taip žmogus jaučiasi apsaugojęs savo pinigus. Yra ir tokių, kurių netenkina bankų siūlomas privatumas. Tokie žmonės atsiskaito grynaisiais, nes nenori, kad kokia nors proga kas nors imtų tyrinėti, kiek jis sumokėjo ginekologui, o kiek – stomatologui. Juk banke – tarsi nudistų paplūdimyje, esant reikalui, institucijos apžiūrės iš visų pusių.
Ką gi sako valdžia savo ribojimas? Ji sako – ne žmogau, nuo šios tu nebegalėsi rinktis, dabar mes nuspręsime, kaip tu privalai atsiskaitinėti, vadinasi – tokia forma turi laikyti savo pinigus. Kodėl? Todėl, kad „mes“, valdžia, turime savų motyvų.
Finansų ministerija kategoriškai atmeta, kad toks sprendimas bus naudingas bankams .Jis, žinoma, bankams bus naudingas, nes bankai neslepia – su grynaisiais pinigais daug vargo. Pajamas juk galima uždirbti paprasčiau – darant elektroninius įrašus.
Finansų ministerija atsako – mes apribosime bankų įkainius, kad šie naudos neturėtų. Taigi, pagrindinis ir vienintelis grynųjų ribojimo tikslas – kova su šešėliu, su nemokančiaisiais mokesčių. Iš paskos seka mados reikalo argumentas – atsiskaitymus grynaisiais riboja daugelis Europos valstybių.
Šešėlis mėgsta grynuosius, bet grynuosius mėgsta, ir pavyzdžiui – pensininkai. Tad – ar adekvatu kirsti iš peties?
Kad pagrįstų tokio radikalaus sprendimo būtinumą, institucijos turėtų atsakyti į kelis klausimus. Ar būtina suvaržyti visų žmonių teisę pasirinkti ir padaryti esminę intervenciją į pinigų ūkį tik todėl, kad valdžia vis dar prastai renka mokesčius?
Šešėlis mėgsta grynuosius, bet grynuosius mėgsta, ir pavyzdžiui – pensininkai. Tad – ar adekvatu kirsti iš peties? Ar tai atitinka rizikos vertinimu pagrįstą ekonomikos reguliavimą?
Ar išmėginti kiti mokesčių surinkimo keliai būtent ten, kur slepiami mokesčiai, o ne ten, kur žmogus tiesiog saugosi banko rizikos? Kaip bus matuojama šios intervencijos nauda, ar ji tinkama gaudyti kontrabandą? Ar valdžia nuo šiol garantuos, kad bankai nebankrutuos? Ir jei atsakymai į šiuos klausimus pasirodytų nepakankami, gal vis tik derėtų susilaikyti nuo madų vaikymosi tokiame svarbiame sektoriuje.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per LRT radiją
