Po ilgų metų svarstymo Sveikatos apsaugos ministerija ją jau palaimino, ir dabar ji skinsis savo kelią Vyriausybėje ir Seime. Panašu, kad pirmas populistinis šūvis buvo taiklus – už modelį „be kaltės“ agituoja ir medikai, ir pacientai.
Pyragas jiems pristatytas kaip itin skanus. Pagal siūlomą modelį, pacientai, besikreipiantys į Žalos atlyginimo komisiją, galėtų lengviau ir greičiau gauti patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Medikai galėtų džiaugtis, nes šiame etape nebūtų liečiamas jų kaltės klausimas. Būtų sukurta speciali sąskaita, į kurį įmokas mokėtų visos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, o lėšas skirstytų komisija. Skamba taip gerai, kad vargu, ar tai gali būti tiesa. Išties, peržvelgus atidžiau į finansinę modelio pusę, žalos be kaltės pyragas prisagstytas „bombikių“, dėl kurių naująja sistema teks pasidžiaugti neilgai – kol jai pradėjus veikti iš maišo pradės lįsti visos ylos.
Pagal įstatymo projektą, asmens sveikatos priežiūros įstaigoms atsirastų naujas privalomas mokestis. Visos asmens sveikatos priežiūros įstaigos nuo visų savo gaunamų pajamų už paslaugas, ir nuo mokamų, ir nuo apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, privalėtų sumokėti 0,3 procento dydžio įmokas. Lyginant su sumomis, kurias dabar gydymo įstaigos moka civilinės atsakomybės draudimui, įmokos joms didėtų nuo kelių iki keliolikos kartų. Vadinasi, gydymo įstaigai atsiranda papildomos sąnaudos.
Gydymo įstaigos turės arba kelti mokamų paslaugų kainas pacientams, kad jų sąskaita sumokėtų šias privalomas įmokas. Arba, kaip visada, ieškoti mistinių „vidinių resursų“ – dažniausiai medikų algų kėlimo sąskaita. Arba šis naujas mokestis didins PSDF išlaidas, kurios į naująją sąskaitą keliaus tranzitu per gydymo įstaigas, taip ir vėl imituojant, „kaip teisingai suskaičiuotas paslaugų įkainis“. O labiausiai tikėtina, bus visų šių trijų variantų kombinacija, labiausiai panaši į tą iš trijų pirštų, atkištą pacientui ir gydytojui.
Aiškinamajame rašte pateikiamas finansinis modelis yra visiškai susipykęs su realybe. Nurodoma, jog pirmaisiais veiklos metais į sąskaitą bus sumokėta du milijonai eurų. Vien tik iš PSDF finansuojamų sveikatos priežiūros įstaigų pajamos sudaro beveik 1,4 milijardo eurų. Vadinasi, vien nuo šių paslaugų į sąskaitą turėtų patekti apie keturis milijonus eurų.
Gydymo įstaigos turės arba kelti mokamų paslaugų kainas pacientams, kad jų sąskaita sumokėtų šias privalomas įmokas. Arba, kaip visada, ieškoti mistinių „vidinių resursų“
O kur dar įmokos nuo tų pajamų už gydymą, kurias pacientai susimoka patys? Išeitų, kad jau planavimo stadijoje apie lėšų sumas yra pateikiami sąmoningai klaidinantys ir netikslūs skaičiai. Pagrįstai kyla klausimas, kaip bus naudojamos tos kitos lėšos, bene pusė visų gautų įmokų, nes jau planavimo stadijoje nenumatyta jų panaudoti išmokoms pacientams. Jų apskritai nuspręsta neparodyti!
Dar viena „nerimtai“ atrodanti suma – kiek kainuos naujoji sistema. Sąskaitos administravimas – dvidešimt tūkstančių! Per metus, Karlai! Dar 60 tūkstančių bus skirta Komisijos darbui apmokėti ir dar 30 tūkstančių išorinėms ekspertizėms. Viso – 110 tūkstančių eurų per pirmuosius metus. Septynių žmonių komisijai, išoriniams ekspertams ir administracijai – 9 tūkstančiai eurų per mėnesį. Jei tikrai taip, kas gi paneigs, kad sistema skatins „vokelius“!
Prielaidos apie numatomą gauti skundų skaičių apskritai neatlaiko jokios kritikos. Pirmaisiais metais planuojama išnagrinėti vos 300 skundų – tai netgi mažiau nei dėl žalos atlyginimo kreipiamasi dabar, sistemoje, kuri kritikuojama už tai, kad kreipiasi per mažai pacientų. Ne itin noriai ketinama tuos skundus tenkinti, pirmaisiais metais – maždaug kas dešimtą skundą. Kitų metų skaičiai irgi nekvepia realizmu.
Jei tokį „verslo planą“, kurioje abejonių kelia kiekvienas pateiktas skaičius, gautų bet kokia nors kiek rimtesnė įstaiga, klientas eitų daryti namų darbų. Bet kadangi Vyriausybė ir Seimas ne pinigus, o rinkėjų balsus skaičiuoja, tai dzin jiems ta aritmetika. Modelį palaikantys pacientai bei medikai irgi ne į skaičius žiūri, o į politikų lūpas. Tai dažnai ir būna atsakymas, kodėl per rinkimus visada tikimės, kaip geriau, bet išeina – kaip visada.
Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras skambėjo per LRT radiją.
