Šiame kontekste įdomu pažvelgti ir į mūsų šalyje teikiamas finansines paslaugas. Lietuvos bankų klientų asociacija ne kartą atidžiai nagrinėjo bei lygino Skandinavijoje ir Lietuvoje sudaromas sutartis. Tenka apgaileistauti, kad šioje srityje aptinkami itin dideli skirtumai. Užtenka paminėti vien tai, kad Lietuvos klientams pateikiami dokumentai paprastai būna nuo 2 iki 5 kartų ilgesni ir parašyti sunkia, juridine kalba. Nepaisaint to, kad tų pačių bankų sutartys Skandinavijoje yra lengvai suprantamos net ir žmonėms, neturintiems jokio juridinio išsilavinimo. Pavyzdžiui, banko „Nordea“ bendroji sutarties dalis Suomijoje užima 3 puslapius, o analogiškas dokumentas Lietuvoje šiuo metu yra 7 puslapių ilgio.
Sutartis, kurią žmogus pasirašo pirkdamas nekilnojamą turtą, yra viena svarbiausių jo gyvenime.
Sutartis, kurią žmogus pasirašo pirkdamas nekilnojamą turtą, yra viena svarbiausių jo gyvenime. Nuo to, kaip seksis ją vykdyti, tiesiogiai priklauso jo gyvenimo kokybė. Visiškai suprantama, kad dėdami parašą ant tokio reikšmingo dokumento, norime gerai suprasti, kas ir kodėl jame rašoma.
Sutarties ilgis kelia pagrįstų įtarimų apie jos sudarytojų motyvus. Galime gana drąsiai teigti, kad du ar tris puslapius nesudėtingo, aiškiai parašyto teksto perskaitytų kiekvienas. Vis dėlto, jei banko klientui pateikiamas dokumentas, sudarytas iš 9 puslapių juridine kalba parašyto teksto, jį perskaityti pasiruošę būtų tik intelektinį darbą dirbantys žmonės. Kitiems paprasčiausiai neužtektų ištvermės, sugebėjimo analizuoti ir finansinių žinių. Bankams naudinga ruošti sudėtingas sutartis dėl labai paprastos priežasties: mažai kam jas skaitant, atsiranda galimybė klientams įbrukti itin griežtas sąlygas.
Kaip kitaip galima interpretuoti faktą, kad paskolos nekilnojamojo turto įsigijimui sutartis iki pat 2014 metų buvo slepiamos nuo kliento ir parodomos tik atėjus pasirašymo momentui. Tai reiškia, kad iš pradžių reikėdavo atnešti būsto pirkimo sutartį, parašymą prašymą paskolai gauti, pateikti pažymą apie savo pajamas ir kitus reikalingus dokumentus, ir tik tada atsirasdavo galimybė realiai pamatyti sutartį.
Ši situacija turi ir dar vieną intriguojančią pusę. Taip elgėsi absoliučiai visi šalyje dirbantys bankai (žinoma „nesusitarę“, nes juk tokie susitarimai, būtų atviras konkurencijos taisyklių pažeidimas). Konkurencijos tarybai, beje, tai neatrodė realiai egzistuojanti ir reikšminga problema.
Įtarimus apie galimus bankų susitarimus kelia ir dar keli pavyzdžiai. Net nesinori kalbėti apie tuos sutapimus, kai visi bankai savo teikiamų paslaugų įkainius pakeldavo tuo pačiu metu. Tačiau tikrai neįmanoma neatkreipti dėmesio į tai, kad visi Lietuvoje esantys bankai vienu metu, „nepriklausomai“ vienas nuo kito ėmė ir sugalvojo, kad jiems reikia apmokestinti pinigus, įkrentančius į kliento sąskaitą. Tai reiškia, kad už pervedamus pinigus susimokėti privalo ne tik siuntėjas, bet ir gavėjas. Tokio mokesčio nėra nei vienoje kaimyninėje šalyje. Tačiau būtent Lietuvoje visiems bankams „nepriklausomai“ vienas nuo kito, tuo pačiu metu šovė ši mintis ir jie ją įgyvendino. Eilinį sykį niekam tai nepasirodė neteisėta.
Kai naivus pilietis paima į rankas banko klerkų ištiestą sutartį, jis gali pagalvoti, kad ši jau yra peržiūrėta klientus ginančių įstaigų. Juk paprastai sutartį pasirašančios pusės ją suderina taip, kad ši atitiktų abiejų interesus. Deja, banko sutartys tokios nėra. Jas ruošia juristai, kurių darbas rūpintis bankų interesais. Maža to, klientui dažniausiai tenka susimokėti ir sutarties, kurios pagrindinis tikslas yra apginti banko interesus, parengimo mokestį.
Bankuose sudaromos sutartys kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje) būna vartotojų atstovų peržiūrimos bei įvertinamos dar prieš jas pateikiant klientams. Už tokią peržiūrą sumoka patys bankai. Lietuvoje situacija atvirkštinė. Bankai patys reikalauja, kad klientai sumokėtų už sutarčių sudarymą. Ar ne logiškiau būtų, jeigu dalis šios sumos tektų vartotojų atstovams, prižiūrintiems sutartis ir ginantiems jų interesus?
Išankstinis sutarčių įvertinimas ir koregavimas apsaugotų vartotojus apsaugotų nuo akivaizdžių ir grubių vartotojų teisių pažeidimų. Jei toks bankų klientams atstovaujančių juristų vertinimas taptų privalomu, bankai privalėtų atsižvelgti į argumentuotas pastabas ir pagal jas koreguoti sutartis. Jos galėtų būti pažymėtos specialiu ženklu. Tuomet kiekvienas aiškiai matytume, kurios sutartys yra draugiškos vartotojams, o kurias derėtų išsinagrinėti ypatingai kritiškai.
Rūtenis Paukštė yra Lietuvos bankų klientų asociacijos vadovas.
