Tokių „kai“ yra gana daug, tačiau, kad ir kaip keista, galima tiksliai nurodyti datą, nuo kada ne tik liudytojas, bet ir bet kuris asmuo gali vadovauti ikiteisminiam tyrimui. Tai – 2003 m. gegužės 1 d. Kas tą dieną įvyko, žino kiekvienas save gerbiantis teisininkas — įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas.
Tą dieną įsigaliojo ir 2002 metais Lietuvos Respublikos Seimo priimti kiti kodeksai, bet būtent šis sujaukė visą ikiteisminį tyrimą. Gerbiamasis A.Paulauskas neabejotinai prisimena savo veiklą generalinio prokuroro poste ir gali patvirtinti vieną teiginį. Jis galėjo bet kurios baudžiamosios bylos parengtinio tardymo metu (tai – dabartinis ikiteisminis tyrimas) iš bet kurio prokuroro pareikalauti ataskaitos apie bet kurio nusikaltimo tyrimą. Tardytojai (iš dalies jie atitinka dabartinius ikiteisminio tyrimo pareigūnus) darydavo viską, kad tik išvengtų aukštų Generalinės prokuratūros pareigūnų kabinetų. Žinoma, kad baime pagrįstas ikiteisminio tyrimo organizavimas ir kontrolė yra vadybinis anachronizmas, sukeliantis situaciją, šachmatų žaidimo mėgėjų vadinamą patu.
2003 m. gegužės 1 d. Kas tą dieną įvyko, žino kiekvienas save gerbiantis teisininkas — įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas.
Tą dieną įsigaliojo ir 2002 metais Lietuvos Respublikos Seimo priimti kiti kodeksai, bet būtent šis sujaukė visą ikiteisminį tyrimą.
Taigi kas pasikeitė? Pirmiausia buvo atsisakyta procesinio asmens, atsakingo už nusikaltimo tyrimą, t. y. tardytojo. Naujajame procese jį pakeitė trys baudžiamąjį procesą vykdantys subjektai: kriminalinės žvalgybos pareigūnas, ikiteisminį tyrimą atliekantis pareigūnas (dažnai vadinamas tyrėju) ir prokuroras.
Pirmas paminėtasis asmuo prisiliečia prie nusikaltimo tyrimo pradžioje, dažniausiai nevargina savęs procesiniais veiksmais palikdamas juos kolegai ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Vis dėlto dažniausiai liudytojai ir įtariamieji pirmiausia apklausiami būtent kriminalinės žvalgybos pareigūno (operatyvinio darbuotojo arba „opero“ – kai kas dar juos vadina senoviškai).
Liudytojas, manantis, kad po pokalbio su „operu“ jis daugiau nebus kviečiamas pas tyrėjus ir prokurorus, tiksliau, nebus vaikomas iš vieno kabineto į kitą, nuo vieno pareigūno pas kitą, yra naivus kaip vaikas. Šis vaikiškas naivumas beregint dingsta, nes bylos eiga reikalauja daug sveikatos, kyla grėsmė prarasti darbą. Išnagrinėta byla prisimenama kaip baisus sapnas.
Liudininkų šokdinimas baudžiamajame procese atbaidė piliečius nuo noro atlikti pareigą ir liudyti baudžiamajame procese, bet vis dėlto privertė valstybę pradėti rūpintis jų teisėmis.
Nuo 2010 m. liudininkas turi teisę turėti savo įgaliotąjį atstovą. Išvertus iš teisinės paukščių kalbos, asmuo, kuris kažką žino apie padarytą nusikaltimą ir gali padėti tyrėjui ir prokurorui surinkti įtariamąjį kaltinančius ar išteisinančius įrodymus, apklausos metu gali ginti savo teises, kurias pažeidžia tie patys tyrėjas ir prokuroras, norintys išgauti iš liudytojo teisingus parodymus. Bendriausia prasme šis baudžiamojo proceso pakeitimas reiškia, kad tyrėjo pagalbininkas turi gintis nuo tyrėjo, kuris gali pažeisti jo teises.
„Nežinau“, ką reikia keisti policijos komisariatuose ar prokuratūroje, bet žinau, kad tokia situacija rodo visišką procesinių asmenų, tiriančių nusikalstamas veikas, funkcinį nesuderinamumą, atsakomybės ir baudžiamosios bylos „šeimininko“ nebuvimą. Tyrėjas policijos komisariato vadovo nurodymų gali nevykdyti, nes jie gali prieštarauti prokuroro nuomonei. Bylos tyrėjas gali keletą mėnesių nieko nedaryti, nes prokuroras nedavė vertingų nurodymų.
Prokuroras turi „suvaldyti“ tyrėją, kuris dažniausiai „blaškosi“ tarp 10–20 (kartais ir 30) ikiteisminio tyrimo bylų. Dabartinėmis sąlygomis su žiburiu ieškotume prokuroro, galinčio pasigirti, kad kuruoja vieną tyrėją, kuris tiria keletą nusikaltimų.
Dar vienas reikšmingas aspektas – prokuroro kuruojamų tyrėjų ir jų tiriamų bylų kiekis. Retorinis klausimas – kiek prokuroras gali išlaikyti rotveilerių už pavadėlių, kai tie rotveileriai vejasi pulką kačių? Paaiškinsiu šią alegoriją.
Prokuroras turi „suvaldyti“ tyrėją, kuris dažniausiai „blaškosi“ tarp 10–20 (kartais ir 30) ikiteisminio tyrimo bylų. Dabartinėmis sąlygomis su žiburiu ieškotume prokuroro, galinčio pasigirti, kad kuruoja vieną tyrėją, kuris tiria keletą nusikaltimų.
Dažniausiai prokuroras kuruoja 2–3 tyrėjus ir atitinkamą daugybę bylų. Taigi kiek laiko reikia prokurorui, kad organizuotų 30–90 bylų tyrimą ir jiems visiems vadovautų? Na o dabar įsivaizduokite, kad tyrėjai – tai rotveileriai, o bylos – katės. Kaip manote, ar bent viena komanda „fu“ bus išgirsta ir įvykdyta?
Be to, pagal dabartinį baudžiamąjį procesą greta prokuroro yra ikiteisminio tyrimo įstaigos (pvz., policijos komisariato) vadovas ir jo įgalioti pareigūnai, kurie taip pat teikia savo pavaldiniams įvairiausių komandų. O tos komandos nebūtinai sutampa su prokuroro nurodymais.
Pridursime, kad prokuroras neturi jokių finansinių ir materialinių išteklių padėti skurdžiam komisariatui atlikti elementarius ikiteisminio tyrimo veiksmus, paspartinti ekspertizės atlikimą ir pan.
Vertinant policijos įstaigų funkcijų gausą susidaro įspūdis, kad ikiteisminis tyrimas yra antraeilė, o gal ir visiškai nereikalinga veikla. Taigi dabar prokuroras yra formalus baudžiamosios bylos organizatorius ir vadovas, policijos įstaigoms ikiteisminis tyrimas yra antraeilis dalykas, o vadovauti ikiteisminiam tyrimu gali bet kas, ne tik liudytojas. Nes tokia vieta tuščia nebūna.
P.S. Atsižvelgiant į esamą situaciją, dar bus laiko diskutuoti, kaip pakeisti situaciją. Svarbiausia – kad būtų su kuo.
Prof. dr. Ryšardas Burda yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės fakulteto dekanas
