Agresijos nusikaltimas prieš Ukrainą
Šiuolaikinės tarptautinės teisės išsivystymo lygis suteikia tinkamą norminį pagrindą Rusijos veiksmams vertinti per tarptautinio nusikaltimo – agresijos –prizmę.
Tarptautinėje teisėje, turiu galvoje ne tik doktriną, bet ir teisminę praktiką, nusistovėjo nusikaltimų skirstymas į tarptautinius ir tarptautinio pobūdžio nusikaltimus. Tarptautiniai nusikaltimai – tai nusikaltimai, kuriuos kaip tokius apibrėžia tarptautiniai dokumentai. Svarbiausia ypatybė ta, kad už tarptautinius nusikaltimus atsako ir valstybės, ir prie nusikaltimo prisidėję valstybės pareigūnai.
Agresija apibrėžta kaip tarptautinis nusikaltimas palyginti neseniai. 1967 m. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) iniciatyva įkurtas specialus komitetas, kuriam pavesta suformuluoti agresijos apibrėžimą. Darbas šiuo klausimu baigtas 1974 metais. Tais metais JTO Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 3314, kurios pagrindu patvirtino agresijos apibrėžimą.
Agresija kaip tarptautinis nusikaltimas paaiškinta dviem būdais. Pirmiausia pateiktas bendras šios sąvokos apibrėžimas: agresija – tai „vienos valstybės ginkluotųjų pajėgų panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę“. Po to įvardyti konkretūs veiksmai, kuriuos galima kvalifikuoti kaip agresiją: tai ginkluotojų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją (okupacija ir aneksija), valstybės teritorijos bombardavimas, uostų ir krantų blokada. Apibrėžime numatytas ir netiesioginės agresijos atvejis – teritorijos suteikimas kitai valstybei, leidžiantis įvykdyti agresiją prieš trečiąją valstybę. Netiesioginė agresija – tai Baltarusijos atvejis: ji leido pasinaudoti savo teritorija, kad būtų užpulta Ukraina.
Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto pagrindu įkurtas Tarptautinis Baudžiamasis Teismas, pradėjęs veikti nuo 2003 metų rugpjūčio 1 dienos. Pagal statutą Teismo jurisdikcijai priklauso šie nusikaltimai:
- genocido nusikaltimas;
- nusikaltimai žmoniškumui;
- karo nusikaltimai;
- agresijos nusikaltimas.
Nors agresijos nusikaltimas buvo įtrauktas į statutą, jurisdikcijos taikymas buvo suspenduotas iki nusikaltimo apibrėžimo įtvirtinimo statute. Laikui bėgant statutas buvo papildytas, taip atsirado 8 bis, 15 bis, 15 ter papildomi statuto straipsniai, detalizuojantys agresijos apibrėžties bei jurisdikcijos taikymo klausimus. 8 bis statuto straipsnis, ratione personae požiūriu, patikslina už agresiją atsakingą asmenį, pažymėdamas, kad agresija – tai „asmens, galinčio veiksmingai kontroliuoti valstybės politinius ar karinius veiksmus ar jiems vadovauti, planuojamas, rengiamas, inicijuojamas ar vykdomas agresijos aktas, kuris savo pobūdžiu, sunkumu ir mastu akivaizdžiai pažeidžia Jungtinių Tautų Chartiją“.
Toliau straipsnyje agresijos nusikaltimas atskleidžiamas remiantis Jungtinių Tautų 1974 m. patvirtinta rezoliucija Nr. 3314, pateikiant bendrą agresijos sąvoką bei išvardinant veiksmus, kurie suprantami kaip agresija. Pirminis agresijos fakto konstatavimas yra JTO Saugumo Tarybos kompetencija. Šitoje situacijoje išryškėja, sakyčiau, netobulas Saugumo Tarybos narių balsavimo mechanizmas, kai pažeidėjui suteikiama galimybė vetuoti su juo susijusį klausimo sprendimą.
Nuolatiniam Saugumo Tarybos nariui pareiškus veto, sprendimas nėra priimamas. Rusija jau pasinaudojo veto teise, kai Saugumo Taryboje buvo balsuojama dėl projekto, smerkiančio Rusijos invaziją į Ukrainą, ir dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Ukrainos teritorijos. Iš 15 Saugumo Tarybos narių už rezoliuciją balsavo 11, trys valstybės susilaikė (Kinija, Indija, JAE). Taigi šiuo atveju pažeidžiamas dar nuo romėnų laikų išlikęs principas: niekas negali būti teisėjas savo byloje. Taigi atsakomybės Rusijai ir jos vadovams už agresijos nusikaltimą taikymo Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme klausimas gali būti komplikuotas, kai jį sprendžia Saugumo Taryba.
Tačiau sustoti šioje situacijoje tikriausiai nereikėtų. Tuo labiau, kad Rusijos veiksmus prieš Ukrainą ėmėsi vertinti kita JTO institucija – Generalinė Asamblėja. Generalinė Asamblėja – tai visų JTO narių suvažiavimas. Šiuo atveju ji sušaukta į neeilinę sesiją – tokių sesijų per 77 JTO gyvavimo metus sušaukta tik vienuolika. Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, kuria:
- pasmerkė Rusijos veiksmus prieš Ukrainą;
- pareikalavo nedelsiant nutraukti karinės jėgos naudojimą prieš Ukrainą, išvesti Rusijos karines pajėgas iš Ukrainos teritorijos;
- pasisakė už humanitarinės pagalbos teikimą Ukrainai.
Už šią Generalinės Asamblėjos rezoliuciją balsavo 141 narė, 35 susilaikė, 5 šalys buvo prieš: Rusija, Baltarusija, Sirija, Šiaurės Korėja, Eritrėja.
Kaip rodo faktai, Rusija karinių veiksmų metu padarė ir kitokio pobūdžio nusikaltimus – karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui. Todėl būtina fiksuoti kiekvieną epizodą, liudijantį šiuos nusikaltimus. Pritariu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Užsienio reikalų ministerijos iniciatyvai kreiptis į Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokurorą, kad būtų inicijuotas tyrimas dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, įvykusių Ukrainos teritorijoje. Aišku, kad tokią Lietuvos iniciatyvą turi palaikyti Ukrainos valstybė. Toks kelias yra įmanomas.
Mus pasiekė žinia, kad Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokuroras Karimas Chanas (Karim Khan) savo iniciatyva pradėjo tyrimą dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, įvykdytų Ukrainos teritorijoje nuo 2014 metų. Prokuroras pastebėjo, kad Ukraina jau yra kreipusis į Teismą, taigi yra pripažinusi jo jurisdikciją neterminuotai. Prokuroras atkreipė dėmesį, kad Baudžiamojo Teismo statuto narei kreipusis į Teismą dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui tyrimo, jo procedūra galėtų pagreitėti.
Manytina, kad kiekviena civilizuota Europos valstybė gali pradėti tyrimus dėl agresijos, karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui valstybės viduje, kadangi karo veiksmai Ukrainoje liečia jų interesus. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kovo 3 dieną informavo, kad pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, įvykdytų Rusijai užpuolus Ukrainą.
Rusijos dalyvavimas tarptautinių organizacijų veikloje
Rusijos Federacija yra įvairių tarptautinių organizacijų, kurių steigiamųjų sutarčių tikslai nėra suderinami su karo veiksmais ar jėgos panaudojimu, narė. Todėl suprantamos iniciatyvos pašalinti Rusiją iš tarptautinių organizacijų.
Šioje srityje iniciatyvą rodo LR Seimo Užsienio reikalų komitetas, siūlydamas Rusijos Federaciją pašalinti iš Saugumo Tarybos gretų. Rusija Saugumo Tarybos nare tapo iširus Sovietų Sąjungai. Kaip nuolatinė Saugumo Tarybos narė ji tiesiogiai atsakinga už taikos ir saugumo palaikymą visame pasaulyje.
Priminsiu, kad dėl karo su Suomija Sovietų Sąjunga buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos. Europos Taryba suspendavo Rusijos Federacijos narystę šioje organizacijoje. Rusija negalės dalyvauti nei Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos, nei Ministrų Komiteto veikloje. Reikia pasakyti, kad dar 2014 metais Rusijos narystė suspenduota dėl Krymo okupacijos. Dėl didelių pastangų jai pavyko 2019 metais grįžti į Europos Tarybą.
Kita vertus, atrodo, pamokos nebuvo išmoktos, narystė Europos Taryboje Rusijai vėl sustabdyta.
Kita vertus, atrodo, pamokos nebuvo išmoktos, narystė Europos Taryboje Rusijai vėl sustabdyta. Tačiau Rusijos Federacija turės paklusti Europos Žmogaus Teisių Teismui – teisėjas tęsia darbą teisme. Mus pasiekė žinios, kad jau ruošiamos peticijos prieš Rusiją dėl Žmogaus teisių ir laisvių konvencijos pažeidimų Ukrainos piliečių atžvilgiu, padarytų šalyje vykdant karinius veiksmus.
Pripažinimas pagal tarptautinę teisę
Šiandien galime konstatuoti, kad pripažinimo institutas (institucija), formavęsis (formavusis) palaipsniui, galutinai įsitvirtino tarptautinėje teisėje. Daugumos tarptautinės teisės specialistų nuomone, pripažinimas kaip veiksmas, kaip rezultatas yra glaudžiai susijęs su valstybės vykdoma politika.
Galbūt dėl šios priežasties JTO iškeltas tikslas parengti sutarties projektą, kuriame būtų reglamentuojami pripažinimo klausimai, neįgyvendintas. Taigi, nesant specialios tarptautinės sutarties, pripažinimo klausimai reglamentuojami kitose tarptautinėse sutartyse bei tarptautiniuose dokumentuose, pavyzdžiui, Montevidėjo konvencijoje „Dėl valstybių teisių ir pareigų“, taip pat yra priimtos Europos Sąjungos gairės pripažinimo klausimais. Galiausiai galime pastebėti, kad egzistuoja nusistovėjusi valstybių praktika pripažinimo klausimais.
Trumpai panagrinėkime Luhansko ir Donecko marionetinių padalinių pripažinimą, kurį įvykdė Rusijos valstybė. Pastebėtina, kad šių tariamų nepriklausomų valstybių pripažinimas įvyko tiesiog žaibiškai. Šiuo klausimu Rusijos saugumo taryboje surengiamas pasitarimas, Rusijos prezidentas pasirašo dekretus dėl šių respublikų pripažinimo, Rusijos Dūma ratifikuoja tarptautines sutartis dėl draugystės ir bendradarbiavimo su šiais subjektais. Visa tai atliekama greičiau nei per parą.
Sprendžiant pripažinimo klausimą, visų pirma iškyla pripažįstamo subjekto tinkamumo klausimas. Pagal pripažįstamus subjektus tarptautinėje teisėje išskiriamas: 1) valstybių pripažinimas; 2) vyriausybių (tarp jų ir emigracinių) pripažinimas.
Taigi, visų pirma, kyla klausimas, ar Luhansko ir Donecko sritys, kaip Ukrainos valstybės administraciniai teritoriniai vienetai, gali būti pripažinimo subjektai. Šie vienetai neturi valstybėms būdingų požymių. Dėl to šių vienetų pripažinimas gali būti vertinamas kaip pagrindinių tarptautinės teisės principų pažeidimas. Šiuo atveju pažeidžiami net keli tarptautinės teisės principai: nesikišimo į Ukrainos valstybės vidaus reikalus, pagarbos valstybės suverenitetui, taip pat valstybės teritorinio vientisumo principas. Štai kokius pažeidimus gali sukelti netinkamo subjekto pripažinimas.
Įprastai ką nors pripažindamos valstybės siekia šių tikslų: 1) konstatuoti naujo subjekto atsiradimą, 2) užmegzti ir plėtoti tarptautinius santykius su pripažįstamu subjektu. Apskritai, sunku įsivaizduoti, kad su šiais pripažįstamais vienetais valstybės palaikytų diplomatinius santykius. Kokių tikslų siekė Rusija,pripažindama Luhansko ir Donecko sritis? Saugumo tarybos posėdyje dauguma pasisakiusiųjų degė noru ginti rusakalbių teises šiose srityse. Prezidentas Putinas, kalbėdamas apie šių sričių pripažinimą, du trečdalius laiko skyrė Ukrainos karinei strategijai, kalbėjo apie jos kuriamą branduolinį ginklą. Spekuliacija Ukrainos kuriamo branduolinio ginklo klausimu buvo plėtojama ir vėliau.
Antai Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas š. m. kovo 1 dieną vykusioje Nusiginklavimo konferencijoje tvirtino, kad Ukraina siekia branduolinio ginklo ir kad Rusijos valstybė to neleis. Šiuo atveju primintinas 1994 metais pasirašytas Budapešto memorandumas. Laikydamasi memorandumo nuostatų Ukrainos valstybė pašalino iš savo teritorijos visus branduolinius ginklus. Taip pat Ukraina prisijungė prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, o 2020 metais tapo ir Sutarties, draudžiančios branduolinį ginklą, šalimi.
Memorandumu trys valstybės, kaip šio Ukrainos įsipareigojimo garantai, pasižadėjo:
- nenaudoti ginklų prieš Ukrainos politinę nepriklausomybę, teritorinį vientisumą;
- gerbti Ukrainos suverenitetą, valstybės sienas bei nepriklausomybę;
- nenaudoti branduolinių ginklų prieš Ukrainą;
- reikalauti iš JTO Saugumo Tarybos neatidėliotinų veiksmų, jei Ukraina taptų objektu, kuriam gresia pavojus ar prieš kurį vykdoma agresija.
Šiame memorandume įtvirtintų įsipareigojimų garantai – Rusija, JAV ir Jungtinė Karalystė. Ukraina visas branduolinio ginklo atsargas perdavė šioms valstybėms. Manyčiau, kad kiti komentarai šiuo klausimu nereikalingi.
Tarptautinėje teisėje nusistovėjo pripažinimo kriterijai, kurių valstybės įprastai laikosi. Gana aukštus pripažinimo kriterijus dar 1990 metais suformavo Europos Sąjunga, priimdama valstybių pripažinimo gaires. Pripažįstamas subjektas turi:
- gerbti JTO Chartiją, Helsinkio baigiamojo akto nuostatas, teisinės valstybės idealą, demokratiją bei žmogaus teises;
- užtikrinti etninių bei tautinių mažumų teises;
- gerbti valstybės sienų neliečiamumą ir vientisumą, valstybės sienų pokyčius , įvykusius taikiai ir tarptautinio susitarimo pagrindu;
- prisidėti prie įsipareigojimų nusiginklavimo ir branduolinio ginklo neplatinimo srityse, prie regioninio saugumo ir stabilumo, užtikrinant ginčų sprendimą sutartiniu pagrindu.
Man sunku įsivaizduoti, kad Luhansko ir Donecko sritys atitinka šiuos pripažinimo kriterijus.
Luhansko ir Donecko sričių kaip nepriklausomų respublikų pripažinimas buvo pirmas žingsnis į šių vienetų okupaciją ir aneksiją. Vienas iš Rusijos saugumo tarybos narių per posėdį pasisakė už Luhansko ir Donecko priėmimą į Rusijos sudėtį. Posėdžiui pirmininkavęs V.Putinas pastebėjo, kad šiandien šis klausimas nėra svarstomas.
Mano nuomone, paliečiau aktualiausius klausimus, kurie kyla Rusijai panaudojus karinę jėgą prieš Ukrainos valstybę per tarptautinės teisės prizmę.
