Ar tikrai valdžiai reikia aktyvios ir pilietiškai organizuotos visuomenės? Ar tikrai politikams, gavusiems mandatą į valdžią, reikia nevyriausybinių organizacijų patarimų, priežiūros ar kritikos? Ką išrinksime ateinantiems ketveriems metams – valdžią, kuri naudosis tiltu tarp visuomenės ir jos pačios, ar valdžią, kuriai nereikia jokio tilto, nes už jos – tik dangus? Apie tiltą tarp visuomenės ir valdžios – nevyriausybinį sektorių, jo svarbą ir jam numatytą vaidmenį skirtingose partijų rinkiminėse programose ir yra šis komentaras.
Viešosios įstaigos „Atviros Lietuvos fondas“ komanda atliko politinių partijų programų vertinimą per NVO pjūvį, t.y. nagrinėjo, kiek pilietinės organizacijos įtraukiamos į viešosios politikos sprendimų priėmimą, kiek jos matomos kaip partnerės teikiant socialines paslaugas, ar pandemijos akivaizdoje jos įrodė savo potencialą, kuris būtų vertas valdančiųjų dėmesio.
Prieš pristatant pagrindines įžvalgas, verta stabtelti prie amžino klausimo – kas yra nevyriausybinė organizacija? Šiame sektoriuje (preliminariais skaičiavimais, tokių organizacijų yra 15 tūkstančių) dirbantys neleis sumeluoti, kad klausimas vietoje ir vertas paaiškinimo.
Būdamos nepriklausomos nuo valstybės ar savivaldybės, savanoriškai organizuotos, NVO siekia tikslinės grupės, su kuria ar kuriai dirba, ar visuomenės intereso, viešosios gerovės kūrimo. NVO yra gyvybiškai svarbios demokratijai užtikrinti, nes padeda susikalbėti, perteikdamos informaciją apie viešojo valdymo tvarką žmonėms, ir atvirkščiai, pateikdamos tam tikrų grupių poreikius valdžiai, taip pat užtikrindamos, kad valdžios institucijos nepiktnaudžiautų savo galiomis.
Dažnai NVO kuriasi iš reikalo, t.y. iš pilietinės iniciatyvos ir siekio spręsti iškilusias problemas bei patenkinti tuos poreikius, kurių nepajėgia išspręsti centrinė ar vietos valdžia. Nevyriausybinių organizacijų veikimo laukas labai platus: nuo gyvūnų globos, aplinkosaugos organizacijų, sveikos gyvensenos klubų, žmogaus teises ginančių, socialiai pažeidžiamomis grupėmis besirūpinančių iki valdžios institucijų veiklą prižiūrinčių organizacijų. Kaip sako filosofas dr. V.Bachmetjevas, nevyriausybinės organizacijos – lyg budintys sanitarai, besiburiantys ten, kur skauda ir atkreipiantys aplinkinių dėmesį į susikaupusį sopulį.
Ieškodami atsakymo, ar būsimasis Seimas ar Vyriausybė supras nevyriausybinių organizacijų kuriamą vertę, apžvelgėme partijų (TS-LKD, LŽVS, LSDP, LRLS, Laisvės partija, Laisvė ir teisingumas, LSDDP, Darbo partija ir LLRA – krikščioniškų šeimų sąjunga), kurios paskutinių apklausų duomenimis galimai turėtų patekti į Seimą, programas. Detaliau su apžvalga galima susipažinti čia.
Taip pat kreipėmės į visų devynių politinių partijų rinkimų štabus su patikslinančiais klausimais. Įdomumo dėlei, verta paminėti, kad atsakymų sulaukėme iš Lietuvos liberalų sąjūdžio, Laisvės partijos, LŽVS ir Lietuvos socialdemokratų ir TS-LKD (jau po straipsnio parengimo). Nenuostabu, nes būtent šių partijų programose pilietinės visuomenės svarba ar nevyriausybinių organizacijų dėmuo yra aprašytas ir jų programose. Tiesa, TS-LKD atskirose programų skyriuose, ypač kultūros ar socialinės apsaugos srityse, taip pat galima aptikti nevyriausybinio sektoriaus svarbos pėdsakų, bet patikslinančių atsakymų laiku nesulaukėme. Na, sakykime, kad kreipimosi laiškas pasimetė interneto platybėse.
Kam reikia gerai organizuotos ir įsitraukiančios visuomenės?
Liberalios politikos atstovai, tiek Laisvės partija, tiek LRLS, gausiausiai ir išsamiausiai kalba apie pilietinės visuomenės svarbą, svarų nevyriausybinių organizacijų vaidmenį įvairiose srityse.
Laisvės partija NVO siektų įtraukti į švietimo, kultūros, gyvūnų gerovės, socialinės politikos ir apsaugos politikos formavimą, siūlydama organizacijoms prisidėti prie programų kūrimo ar jų įgyvendinimo. Nevyriausybinių organizacijų įtraukimas minimas ne tik socialinių problemų kontekste, bet ir kalbant apie krašto apsaugą, viešųjų paslaugų infrastruktūrą, krizių valdymą, politikos formavimą.
LRLS nevyriausybines organizacijas įvardija kaip puikų valdžios ir visuomenės tarpininką, jam numatoma perduoti dalį viešųjų paslaugų teikimo funkcijų, taip pat nurodomi konkretūs punktai, kaip tai reikėtų daryti. NVO įsitraukimas numatomas gerinant diplomatiją, sprendžiant žmogaus teisių klausimus, skatinant pilietiškumą, stiprinant viešąjį sektorių, organizuojant tvarią šalies gynybą. LRLS taip pat turi konkrečių siūlymų, kaip gerinti NVO infrastruktūrą, peržiūrint eilę įstatymų, siekiant mažinti valstybės biurokratinę naštą nevyriausybinėms organizacijoms, ar užtikrinant savanorystės metu įgytų kompetencijų pripažinimą ir pan.
Abi liberalios partijos taip pat įžvelgia svarų NVO vaidmenį pandemijos metu, persvarstant NVO vaidmenį ir platesniame krizių valdymo kontekste.
TS-LKD savo apimtimi plačioje programoje dažnai mini tarimąsi su visuomene, netgi įveda sociokratijos principą, neteikdami konkretesnių pasiūlymų (išskyrus keliose vietose minimus e. sprendimus). Tad TS-LKD siekis telkti visuomenę konsultacijoms nelabai įtikina, o pilietinės organizacijos nepagrįstai paliktos už borto. Vis tik, keliose programos dalyse, t.y. sveikatos apsaugos, socialinės politikos, švietimo ir kultūros politikos, kalbama apie nevyriausybinį sektorių, kuris taip pat paminimas ir kalbant apie užsienio politiką bei nacionalinį saugumą, tačiau konkrečios NVO funkcijos čia taip pat nėra numatomos.
Pavieniai NVO sektoriaus paminėjimai LŽVS programoje taip pat nėra konkretūs ar nurodantys aiškius siekius bendradarbiauti. Dažnai NVO čia minimas tarp kitų institucijų, o visuomenės įtraukimas bus tik skatinamas, nesukonkretinant kaip. Iš esmės NVO nauda matoma, norint įtraukti visuomenę į pilietines veiklas bei mažinant skirtumus tarp regionų.
LSDP užsimena apie NVO, kai kalbama apie ugdymo, sveikatos apsaugos, socialinius, bendruomenių stiprinimo, aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, žmogaus teisių klausimus. Daugeliu atvejų nėra tiksliai apibrėžiama, koks bus NVO vaidmuo, sprendžiant su minėtais klausimais susijusias problemas.
Darbo partijos, partijos „Laisvė ir teisingumas“, LSDDP programinėse nuostatose NVO vaidmuo menkas, pilietinės visuomenės svarba nežymi, o pasiūlymai aktyvinti piliečius yra pakankamai abstraktūs.
Politinių partijų programas „skenavome“ ir per kitą prizmę – ar ir kiek viešųjų paslaugų iš savivaldybių planuojama skatinti perduoti nevyriausybiniam sektoriui, taip siekiant strateginiuose dokumentuose užsibrėžtų siekių (Nacionalinėje pažangos programoje 30 proc. paslaugų siekiama perduoti NVO). LRLS, Laisvės partija, TS-LKD, LSDP pakankamai dažnai išskiria nevyriausybines organizacijas kaip kertinę ašį, per kurią būtų teikiamos konsultacinės, socialinės, programų kūrimo ar prevencinės, švietėjiškos paslaugos. Ženkliai siauriau ir abstrakčiau NVO į viešųjų paslaugų perėmimą žiūri LVŽS, LSDDP bei Darbo partija.
Liūdniausias vaizdas LLRA-krikščionių šeimų sąjungos programoje, kur beveik visai nekalbama apie NVO sektorių. Nevyriausybinės organizacijos paminėtos vos keletą kartų, kalbant apie sportą ir kultūrą.
Iš dalies galima sutikti, kad kai į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos administraciją atėjo NVO ekspertai, padidėjo nevyriausybinių organizacijų institucinis stiprinimas, bet to negana, reikia, kad visose srityse būtų po ne vieną, o po kelis NVO ekspertus.
Žinoma, Atviros Lietuvos fondo parengtas vertinimas negali būti absoliutus, bet verta politinių partijų programas skaityti ir šiuo pjūviu, kad bent iš dalies būtų galima susidaryti vaizdą apie politinių partijų nuostatas aktyvios ir organizuotos visuomenės atžvilgiu.
Ir pabaigai – apie lyderius ir jų patirtį pilietinėse organizacijose
Su vienu nevyriausybininku esame kalbėję, kad greitesnė pažanga stiprinant ir aktyvinant pilietinę visuomenę įvyks tik tada, kai NVO lyderiai, įgiję patirties nevyriausybiniame sektoriuje, žengs į politiką ir ten imsis spręsti įsisenėjusias problemas. Iš dalies galima sutikti, kad kai į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos administraciją atėjo NVO ekspertai, padidėjo nevyriausybinių organizacijų institucinis stiprinimas, bet to negana, reikia, kad visose srityse būtų po ne vieną, o po kelis NVO ekspertus.
Žvilgtelkime į devynių partijų pirmajame dešimtuke esančių kandidatų patirtį NVO sektoriuje. Vertinome tik tą informaciją, kurią kandidatai pateikia savo biografijose. Sau kėlėme prielaidą, kad kuo bus daugiau kandidatų, turinčių patirties NVO sektoriuje, tuo programoje bus aiškiau ir išsamiau kalbama apie nevyriausybines organizacijas, aktyvią ir organizuotą visuomenę.
Pagal skaitlingumą, t.y. kiek kandidatų pirmajame dešimtuke turi reikšmingesnės patirties nevyriausybiniame sektoriuje, partijos rikiuojasi taip: Laisvės partija (9), Laisvė ir teisingumas (6), LSDP (5-7), TS-LKD (5), Darbo partija (5), LRLS (3), LVŽS (2), LSDDP (2).
Hipotezė pasitvirtino iš dalies. Pavyzdžiui, Laisvės partijos, kurios didžioji dalis kandidatų turi nemažai reikšmingos patirties minėtame sektoriuje (ypatingai pirmieji sąrašo numeriai), programoje pakankamai dažnai ir įvairiapusiškai kalbama apie pozicijų derinimą su nevyriausybinėmis organizacijomis, aiškiai juntamas atskirų klausimų išmanymas iš apačios (grassroots). Kiek nustebino Laisvės ir teisingumo partija, savo sąraše turėdama net 6 (iš 10) kandidatus – nevyriausybininkus, bet apie NVO kalbanti mažiausiai. Kaip ir buvo galima tikėtis, TS-LKD ir LSDP savo sąraše turi aktyvių ir ne tik naryste organizacijose apsiribojančių kandidatų visuomenininkų, tad ir programose kalbama plačiau – apie pilietinę visuomenę. Tuo tarpu LRLS su trimis kandidatais – nevyriausybininkais detaliai ir išsamiai pabrėžia organizuotos ir aktyvios pilietinės visuomenės svarbą.
Ką gi, arba imtis ne ta, arba programas rengė ne dešimtuke esantys kandidatai. Nepaisant šio fakto, dar ne viskas prarasta, juk galime išreitinguoti lyderius, tik vėlei – reikia domėtis tiek kandidatais, tiek politinių partijų programomis. Rinkime atsakingai, nes nuo to priklausys, kiek patys turėsime galios spręsti mums rūpimus klausimus ne tik rinkimų metu.
