Kiti mano bičiuliai, kolegos, partneriai ir autoritetai stoja į priešingą pusę, kurios gretose taip pat verda ne visada švari, o kartais – niekinanti, įtikinėjimo politika. Nors jie kalba argumentuotai, tačiau oponentai jų negirdi, nes į argumentus neįsiklauso. Neįtikina ir kitų šalių patirtis, pvz., Estijos, kuri ratifikavo konvenciją prieš trejus metus, ir dabar visą dėmesį skiria konkrečių apsaugos priemonių paketų kūrimui. Oponentai kaip pavyzdį pasitelkia kitų šalių – Lenkijos ar Bulgarijos – patirtį. Dažnai tokiu atveju minima Lenkijos organizacija „Ordo Iuris“, kuri laikoma pasaulinio radikaliųjų transnacionalistų tinklo dalimi, pateikė pasiūlymą trauktis iš konvencijos; Bulgarijoje, kurioje jau akivaizdžios valdžios užgrobimo tendencijos ir teisės viršenybės pažeidimai, minimas Konstitucinio teismo sprendimas, kuriuo nustatoma, kad Stambulo konvencija prieštarauja nacionalinės teisės aktams.
Stambulo konvencija, arba Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo, – tai dokumentas, kurį galima ratifikuoti tik kaip vientisą dokumentą. Jo negalima priimti dalimis arba perkeliant atskirus straipsnius į nacionalinę teisę. Atskiri punktai, apibrėžtys ar sąvokos, supriešinusios visuomenę (jau nebesvarbūs motyvai ar galios centrai, į vieną ar kitą pusę nusveriantys diskusiją), negali būti išimti iš Konvencijos. Stambulo konvencija nedaloma.
Ar galime susitarti, stovėdami skirtinguose begalinio priešiškumo jūros krantuose?
Ar galime susitarti, stovėdami skirtinguose begalinio priešiškumo jūros krantuose? Ar egzistuoja tiltas, padėsiantis jei ne pakeisti savo nuomonę, tai bent išgirsti balsą kitame krante? Manau, tokiu tiltu galėtų tapti Piliečių asamblėja. Pirmoji šią mintį savo socialiniame tinkle iškėlė Ieva Česnulaitytė, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO) dirbanti ekspertė.
Kol šios idėjos galutinai nesukritikavo visuomenė, norėčiau pasidalyti mintimi, kad susiskaldžiusioje Lietuvos visuomenėje pritaikius tokį gerai apgalvotą, struktūruotą ir inovatyvų mechanizmą, įtraukiantį skirtingas piliečių grupes, būtų atvertas kelias įsiklausyti vieniems į kitus. Tai tikrai nėra dar viena apskritojo stalo diskusija ar forumas, tai – standartizuotas ir aiškiai apibrėžtas bei organizuotas procesas, skirtas apsvarstyti ir (arba) priimti piliečiams svarbų sprendimą.
Piliečių asamblėjos modelis praverstų ne tik šiai vyriausybei, bet ir ilguoju laikotarpiu padėtų tvirtesnius pamatus demokratijos principų visuomenėje įtvirtinimui. Juk piliečių teisė dalyvauti politiniame gyvenime nesibaigia rinkimais! Gyvename kitokiais laikais, turime taikyti naujus demokratinius procesus, nes vien atstovaujamosios demokratijos savaime nepakanka. Norint įgyvendinti šią viziją, reikalingos kelios svarbios toliau aptariamos sąlygos. Ar Lietuva tam pasirengusi?
Susikaldžiusi visuomenė ir jos vidurys
Nesigilinant į priežastis, kodėl tai vyksta, pažymėtina, kad visur – nuo JAV iki Pietų Korėjos – intensyvėja visuomenių susiskaldymas įvairiais, dažniausia politiniais, istorinės interpretacijos ar žmogaus teisių klausimais. Dažnai tai sietina su socialinių medijų įsigalėjimu, kai žmogus gali rinktis jo įsitikinimus ir nuomonę atitinkantį socialinį ratą, arba su informacijos srauto gausa, kai žmogus nepajėgia apdoroti visos informacijos. Lietuva nėra išimtis. Mūsų, kaip ir kitų šalių, visuomenėje pastebimas ryškus susiskaldymo ir susipriešinimo dėmuo.
Ne tik teorijoje, bet ir praktikoje egzistuoja visuomenės dalis su ne taip stipriai išreikštomis ar radikaliomis nuomonėmis vienu ar kitu klausimu (ang., movable middle). Būtent ši visuomenės dalis teikia vilties, kad įmanoma be išankstinių nuostatų, arogancijos ar sąmokslo teorijų ilgai, nuosekliai kalbantis išgirsti vieniems kitus. Visi politiniai veikėjai žino, kad šios auditorijos nereikėtų nuvertinti – norint ją palenkti savo pusėn, vyksta intensyvi politinė kova. Tai auditorija, galinti išgirsti abiejų pusių argumentus. Tam, kad šis svarbus dialogas įvyktų, padėti gali Piliečių asamblėja.
Apie Piliečių asamblėjas ir išmoktas pamokas
Vienas iš standartizuotų ir jau daugelyje Europos šalių išbandytų inovatyvių ir veiksmingų mechanizmų yra Piliečių asamblėja, kai piliečiai, atstovaujantys įvairioms nuomonėms ar neturintys labai stiprių įsitikinimų, susirenka diskutuoti, klausytis, patarti vyriausybei ar vietos valdžiai vienu ar kitu stipriai poliarizuojančiu klausimu.
Piliečių asamblėja padeda priimti aukštos kokybės sprendimus, nes piliečiai įtraukiami į svarstymo procesą, kuris pats savaime yra pakankamai ilgas.
Piliečių asamblėja padeda priimti aukštos kokybės sprendimus, nes piliečiai įtraukiami į svarstymo procesą, kuris pats savaime yra pakankamai ilgas (pvz., Airijoje 10–12 savaičių, Lenkijoje – 6 savaitgalius). Labai svarbus pats atrankos procesas, kurio metu sudaromas šalies ar savivaldybės demografinis paveikslas, pagal kurį vėliau atsitiktinės atrankos būdu sukviečiami skirtingų profesijų, amžiaus, lyties, socialinių sluoksnių gyventojai. Toliau vyksta ilgas mokymosi procesas, sprendžiama problema pristatoma iš skirtingų perspektyvų, kurias pristato įvairioms nuomonėms atstovaujantys ekspertai. Vėliau Piliečių asamblėja formuluoja rekomendacijas, kurios skirtingose šalyse arba yra įgyvendinamos (pvz., Gdansko miesto atveju, meras Piliečių asamblėjos sprendimą įsipareigoja įgyvendinti, jei 80 proc. dalyvavusiųjų tiems sprendimams pritaria), arba į jas vyriausybė ar vietos valdžia atsižvelgia priimdama vieną ar kitą sprendimą.
Pirmą kartą apie Piliečių asamblėją išgirdau 2017 m. Latvijos dialogo festivalyje „Lampa“, kuriame Lenkijos politologas dr. Marcinas Gerwinas šią idėją pristatė Latvijos auditorijai. Mane, kaip ir daugelį diskusijoje dalyvavusių žmonių, suintrigavo, ar tai tikrai yra veiksmingas metodas valstybinės reikšmės klausimams spręsti. Kita vertus, susipažinimas su Piliečių asamblėjos tikslu ir procesu paskatino šią idėją pristatyti ir Lietuvos publikai.
Atviros Lietuvos fondas pasikvietė minėtą ekspertą į 2019 m. Lietuvoje vykusį diskusijų festivalį „Būtent”. Jame svečias pristatė Piliečių asamblėjos modelį, taip pat išklausė Žemųjų Šančių bendruomenės pasakojimą apie nesėkmingą bandymą rasti bendrą kalbą su savivaldybe. Tuomet tiek Kaune, tiek Vilniuje ir Klaipėdoje vyko miestiečių ir savivaldybių susikirtimai Vilniaus Reformatų skvero, Sapiegų parko rekonstrukcijos, Klaipėdos Melnragės giliavandenio uosto statybos, Kauno A. Smetonos alėjos medžių kirtimo, naujos automobilių gatvės tiesimo Žemuosiuose Šančiuose klausimais.
Piliečių asamblėjos pradininku Lenkijoje tapo Gdansko meras. Vėliau ši iniciatyva paplito ir kituose Lenkijos miestuose. Dr. Marcinas Gerwinas iš karto įspėjo mus, kad, be politinės valios ir lyderystės, šios novatoriškos idėjos neįgyvendinsime. Tad dar 2019 m. šią iniciatyvą, t. y. inovatyvų, piliečius įtraukiantį į demokratinius procesus, pasiūlymą, bandėme pristatyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Deja, tenka apgailestauti, kad nei merui, nei administracijos direktoriui tai nepasirodė patrauklu. Kita vertus, nenuostabu, nes ne tik vietos, bet ir nacionaliniu lygiu yra įsitvirtinusi politikų nuostata, kad piliečiai turi bene vienintelę pareigą – suteikti politikams mandatą ir leisti jiems priimti politinius sprendimus. Esą išrinkti politikai turi visus informacijos išteklius, geriausiai žino realią situaciją, todėl yra pajėgesni priimti teisingiausią sprendimą. Dar daugiau, tariantis su visuomene, piliečiais bus tik užvilkinami procesai ir nebus laiku įgyvendinti įsipareigojimai. Tai yra viena didžiausių mūsų demokratijos problemų.
Keletas esminių sąlygų, kurias išpildžius galima pradėti galvoti apie Piliečių asamblėją, galinčią teigiamai paveikti mūsų svarstomąją demokratiją:
-
reikalingas politinis lyderis, galintis prisiimti atsakomybę už šios iniciatyvos startą, kruopštų pasirengimą ir tolimesnį procesą;
-
politinis įsipareigojimas įgyvendinti Asamblėjos darbo rezultatą vienu ar kitu (iš anksto sutartu) būdu, net ir tokiu atveju, jei tam nepritaria meras, vietos valdžia ar vyriausybė. Jei bus pasielgta priešingai, Piliečių asamblėja taps dar viena imitacine veikla (o tokių Lietuvoje netrūksta);
-
reikalingas nešališkas tarpininkas, galintis koordinuoti šį procesą;
-
finansiniai ištekliai ir laikas.
Ar Lietuva tam pasirengusi?
Didžiam nustebimui ir džiaugsmui į šios Vyriausybės programos priemonių planą yra įtrauktas pilotinis Piliečių asamblėjos metodas. Tikėkimės, kad atėjo laikas mums, piliečiams, jį pritaikyti, kad ir tokiu taip stipriai poliarizuojančiu klausimu, kaip Stambulo konvencija. Turėkime omenyje, kad, žvelgiant į Vyriausybės pažadus, tokių visuomenę supriešinti galinčių klausimų yra ne vienas. Ir tai nėra blogai, jei išmoksime su jais tvarkytis.
Kodėl socialdemokratų paramos nepakanka?
Iš Vasario 28 d. Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės interviu apie vertybinius klausimus, kurie nesulaukia net ir pačios koalicijos partnerių vieningo palaikymo, galima suprasti, kad ji ieškos kitų politinių bendruomenių, pvz., socialdemokratų, paramos.
Viena vertus, tai yra normalus politinis procesas, kai politiniam sprendimui priimti reikia ieškoti partnerių ir sąjungininkų, bet, mano galva, dabar to nebepakanka. Be atviros ir konstruktyvios piliečius įtraukiančios diskusijos buldozeriu priimti (nesvarbu, kad visuomenę į priekį varantys) politiniai sprendimai, gali grąžinti Lietuvą ten, kur nė viena iš dabar beisvaidijančių pusių nenorėtų būti. Jei priimsime naujas svarstomosios demokratijos taisykles ir metodus, galėsime būti tikri, kad po ketverių metų mūsų neištiks demokratijos krachas, kai kita vyriausybė nuspręs buldozeriu priimti radikaliai priešingus įstatymus, nes jiems piliečiai bus suteikę mandatą, o ir sąjungininkų pakaks. Turime būti pasirengę ir žengti tvirtą žingsnį susikalbėjimo link. Tuo žingsniu galėtų būti Piliečių asamblėja.
Sandra Adomavičiūtė yra Atviros Lietuvos fondo vadovė.
