Ar ir kaip tai bus padaryta – kitas klausimas. Manęs nenustebino, kad jau atsirado tam tikrų politinių partijų interesas „susitvarkyti“ reikalus sau naudinga linkme, rinkėjus nustumiant toli į kampą kaip nereikalingą žaidėją.
Faktas, kad apygardų ribas reikia kuo greičiau ir iš esmės peržiūrėti, užtikrinant, kad jau 2016 metų Seimo rinkimuose realus balsavusių žmonių skaičiaus nuokrypis neviršytų 10 procentų. Realybėje dabar galime matyti ne tik 20, bet net 40 procentų skirtingose šalies apygardose balsavusiųjų „žirkles“. Ar tai normalu? Liežuvis neapverčia tokio rinkėjų atstovavimo vadinti demokratija.
Dabartinis Seimo rinkimus apibrėžiantis įstatymas, kuris jau buvo koreguotas siekiant ne iš esmės pakeisti situaciją į gerą, bet ją „pritempti“ iki esamos, skirtingose šalies apygardose įtvirtino 20 procentų nuokrypį. Nebuvo paisoma tarptautinių organizacijos rekomendacijų laikytis 10 proc. taisyklės.
Todėl dabar turime situaciją, kai vienas Vilniaus vienmandatėje apygardoje išrinktas Seimo narys atstovauja net 40 proc. daugiau rinkėjų, nei tokiu pat būdu išrinktas parlamentaras Marijampolės ar Skuodo rajone.
Šiandien visi, kas turėtų būti atsakingi, purtosi atsakomybės. Juk Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) nebūtinas Seimo pritarimas ar leidimas, norint pakeisti ir logiškai sutvarkyti apygardų ribas. Tačiau VRK vadovai vis tiek mina parlamento slenkstį. Gal prašys Seimo apsispręsti, kuris iš dviejų VRK pateiktų apygardų keitimo projektų tinkamesnis. Tokia „demokratija“ – bus, kaip nuspręs Seimas, t.y. Seimui palankiu būdu.
Reikia iš pagrindų keisti daugumos Seimo vienmandačių rinkimų apygardų ribas, remtis mokslininkų padarytomis išvadomis ir proporcingai padidinti apygardų skaičių Vilniuje, sumažinti jų kiekį Kaune, Šiauliuose.
Kai tuo tarpu nėra jokio reikalo blaškytis – reikia iš pagrindų keisti daugumos Seimo vienmandačių rinkimų apygardų ribas, remtis mokslininkų padarytomis išvadomis ir proporcingai padidinti apygardų skaičių Vilniuje, sumažinti jų kiekį Kaune, Šiauliuose.
Juk pagal mokslininkų parengtą modelį buvo atsižvelgta ne tik į esamą situaciją ar gyventojų skaičių, bet ir į bendrą administracinio pasiskirstymo logiką, prognozuota, kaip keisis šalies gyventojų skaičius per ateinančius metus dėl emigracijos, darbuotojų judėjimo ar miestų plėtimosi.
Blogai, kai VRK nepajėgia priimti nepriklausomą sprendimą ir prisiimti už jį atsakomybę. Atiduoti šį klausimą politiniam turgui, pragmatiniams išskaičiavimams – ciniška.
Taip, gal jau pribrendome diskusijai, kuri rinkimų sistema – dabartinė „mišri“ ar proporcinė, balsuojant vien už politikų sąrašus, yra priimtinesnė. Tačiau manau, kad radikalūs rinkimų tvarkos pokyčiai turėtų būti dedami ant stalo ne likus mažiau kaip metams iki būsimų Seimo rinkimų.
Jeigu ateityje nuspręsime pereiti prie proporcinės rinkimų sistemos, tuo pačiu, atsižvelgiant į pasikeitusį gyventojų skaičių, bus gera proga peržiūrėti ir Seimo narių skaičių.
Galiausiai yra kitas, net svarbesnis klausimas, kuris galėtų užtikrinti didesnę demokratiją – tai įteisintas internetinis balsavimas. Ne bandomasis, o tikras ir patogus – iš namų ar sodybos, sėdint ant patogios sofos prie kompiuterio.
Šarūnas Gustainis yra Liberalų sąjūdžio atstovas, Seimo narys
