Atsakingai noriu pareikšti: jei būtų mano valia ir jei aš galėčiau, pats atsisėsčiau prie buldozerio vairo ir sulyginčiau su žeme šį pastatą Meilės alėjoje. Tačiau to padaryti negaliu.
Jei būtų Savivaldybės Tarybos valia, dėčiau visas pastangas, kad Vyriausybė inicijuotų pastato paėmimą visuomenės poreikiams, bet ir tai padaryti, kaip man išaiškino teisininkai, įmanoma tik išimtinais atvejais, į kuriuos šis statinys nepatenka.
Ne kartą sakiau, jog pajūrio juosta, kurios Lietuva turi labai nedaug, negali būti užstatyta. Savo nuomonės nekeičiu ir dabar, tačiau, deja, mūsų pajūrio priekopėje yra ir daugiau dar prieš keletą dešimtmečių pastatytų pastatų, kurių mano ir kaip palangiškio, ir kaip miesto vadovo, manymu, neturėtų čia būti: tai ir „Voveraitė“, ir „Lagūna“, ir buvusi čeburekinė, ir „Chateau Amber“.
Bet nė vienas iš šių pastatų nėra nauja statyba – jie yra 1992 m. valstybės inicijuotos privatizacijos pasekmė.
Vadinamosios „dušinės“ – taip pat akis badančio neapgalvoto privatizavimo proceso pasekmė. „Dušinės“, dėl kurių dabar visi kartu su Jumis turime galvos skausmą, aukcione parduotos 1992 m. – tuomet buvau dar moksleivis.
Tenka tik apgailestauti, jog 1999 m. tuometis Palangos architektas, vykdydamas teismo įpareigojimą, savo parašu „palaimino“ miesto centrinės dalies detalųjį planą, kuriuo buvo suformuotas sklypas prie „dušinių“, bet toks buvo tuometinis teismo sprendimas.
Jei būčiau miesto vadovas tuomet, kai šis pastatas 2007 metais išdygo nelegaliai, būčiau dėjęs visas pastangas, kad jis būtų nugriautas. Ką turime dabar? Teigiamus teismo sprendimus, Statybų inspekcijos teigiamas statybos nenukrypstant nuo projekto patikrinimo išvadas, kitų teisėsaugos institucijų teigiamas išvadas, suderintą ir patvirtintą „dušinių“ rekonstrukcijos projektą ir jau baigtą rekonstruoti pastatą.
Rekonstrukcija nėra restauracija, todėl tai reiškia, jog vietoj „dušinių“ neprivalėjo atsirasti tos pačios sovietinės dušinės su iš čiaupo tekančiu šaltu vandeniu, kaip kad sunykusio Kurhauzo vietoje baigia atgimti istorinis kultūros paveldo pastatas, nes Kurhauzas restauruojamas, o ne rekonstruojamas.
Savivaldybė po ilgų peripetijų ir aiškinimosi įvairiose institucijose išdavė leidimą poilsio aptarnavimo pastato rekonstrukcijai ir suderino „dušinių“ pastato rekonstrukcijos projektą, kurio tiek pirmajame, tiek mansardiniame aukštuose juodai ant balto pažymėta, jog čia yra poilsio aptarnavimo patalpos.
Šią savaitę vėl darsyk ir darsyk, pasikvietęs Savivaldybės architektus, sklaidžiau šio pastato projektinę dokumentaciją. Viskas parengta gudriai, pagal teisės aktus, nėra prie ko prikibti.
Gudriai, teisėtai, bet neteisingai, dėl galimybės liberaliai interpretuoti įstatymus bei paliktų spragų laisvai manipuliuoti sąvokomis. Juk jokiame teisės akte nėra apibrėžta, kas tai yra „poilsio aptarnavimas“. Belieka tik spėlioti, kas tai galėtų būti – masažo kambariai, grožio salonas, SPA centras, o gal skaitykla, restoranas ar laikina prieglauda keturkojams, kai jų savininkai pramogauja paplūdimyje? Konkreti tik viena nuostata – tokiame pastate negali būti patalpų, skirtų nuolat ar laikinai gyventi žmonėms, o visa kita – daryk, ką nori.
Berods 2015 metais kreipėmės į visas institucijas, kad įstatymuose atsirastų aiškūs, o ne apytamsiai terminai, kuriais naudojasi ne tik užsakovai bei jų pasamdyti architektai, bet ir teisininkai, kai ginčai pasiekia teismus. Kalbu ir apie vienbučių virtimą daugiabučiais. Tiesa, po ilgų Savivaldybės kreipimusi ir prašymų, netgi po Vyriausybės išvykstamojo posėdžio Palangoje pavyko pasiekti ir įtikinti, kad būtų keičiami teisės aktai ir jie aiškiai apibrėžtų bei nebesudarytų galimybių statytojams ręsti neva „vienbučius“ pastatus su daugybe butų ar prištampuoti namelius iki 50 kv. m be Savivaldybės išduoto leidimo, tačiau laiko neįmanoma sugrąžinti atgal ir ištaisyti tų įstatyminių klaidų, kurios buvo padarytos pradedant privatizacijos procesą.
Man, taip pat kaip ir visuomenei, rūpi, kas vis dėlto bus šiame pastate ir kada bus atvertos jo durys, kad galėtume pasinaudoti poilsio aptarnavimo paslaugomis. Jau ateinančią savaitę Savivaldybė kreipsis į pastato savininkę su prašymu leisti patekti į patalpas ir patikrinti, ar pastatas yra ir bus naudojamas pagal paskirtį. Jau anksčiau esu minėjęs, jog Palangos savivaldybė kontroliuos, kad pastate būtų teikiamos tik poilsio aptarnavimo paslaugos ir šis statinys niekada nevirstų nei viešbučiu, nei privačia vila, nei prabangiais haute couture apartamentais ant jūros kranto.
Kontroliuoti šio pastato naudojimą kviečiu ir visą visuomenę.
Kontroliuoti šio pastato naudojimą kviečiu ir visą visuomenę pastebėję, jog pastatas naudojamas ne pagal paskirtį, nedelsiant informuokite Savivaldybę.
Suprantama, jog dabar, artėjant rinkimams į Seimą, buvusių „dušinių“ klausimas bus itin eskaluojamas, metant šešėlį Savivaldybei.
Sveikinu akcijos organizatorių iniciatyvą parodyti savo pilietinę poziciją dėl statinio jautrioje pajūrio vietoje, tačiau apgailestauju, jog, pasinaudodami situacija, prie šios gražios iniciatyvos prisišliejo asmenys, kurie turėjo didelių problemų su teismais bei teisėsauga.
Kai pamatai, kad akcijoje aktyviai dalyvauja ir savivaldybę kaltina korupcija asmenys, kurie yra teisti už reketą, atlikę bausmę įkalinimo įstaigoje, teismo pripažinti padarę žalą Savivaldybės įmonei, siekę nukasti kopą bei iškirsti senus medžius šalia J.Basanavičiaus gatvės, tačiau pralaimėję bylas prieš Savivaldybę, neleidusią jiems imtis neteisėtų veiksmų, ar dar labiau – patys turintys teisinių problemų dėl nelegalių statybų itin jautrioje Palangos vietoje – J.Basanavičiaus gatvėje – ir teismo neskundžiama nutartimi įpareigoti nugriauti aštuonis nelegalius statinius, suabejoji sumanymo ginti viešąjį interesą nuoširdumu.
Gaila, kad gražia pilietine akcija pasinaudota asmeninėms sąskaitoms suvesti, nes tai užgožia nuoširdžią ir pilietišką žmonių poziciją.
Linkiu visiems gražios vasaros.
Šarūnas Vaitkus yra Palangos miesto meras.
