Pagal šį įstatymą, visai nežiūrint į jokius nuopelnus, tapti per daug politiškai įtakingam buvo nusikaltimas ir už tai 10 metų ištremdavo iš Atėnų. Svarbiausia, kad šis įstatymas veikė praktikoje, nes kas šiek tiek domisi istorija, žino, kad jis buvo pritaikytas šimtams piliečių ir net Maratono mūšio laimėtojui Aristidui ar įžymiajam demokratui Perikliui. Gyvename moderniais laikais, net supykstame, kai mus kas nors apkaltina nedemokratiškumu, bet mūsų išrinktiesiems priimant, kad ir buitinio pobūdžio sprendimus demokratinio priėmimo proceso nė su žiburiu nerasi. Net atvirkščiai, išrinktasis stengiasi pabrėžti „savo aš“, ir dar net iki oficialaus dokumento priėmimo tai parašyti savo feisbuke.
Aišku, tuo siekiama, kad pilietis-rinkėjas žinotų apie savo „geradarį“ . Tai puikiai iliustruoja, apie ką šiomis dienomis šneka „visas svietas“, t.y. apie mero Šimašiaus eilinį savireklaminį darbelį (kažkada, kovodamas su nelegaliai valstybinę žemę apsitvėrusiais vilniečiais ėmė pjūklą į rankas ir pjovė tujas, nuiminėjo skulptūras, atminimo lentas ir t.t.) – smėlio išpylimą aikštėje ir tos vietos pavadinimą paplūdimiu. Tų, kuriems atrodo, kad tai itin reikšmingas darbas, neliūdinsiu, bet jei koks pilietis sugalvotų Gedimino pilies bokšto šlaitus apsodinti gėlėmis ar daržovėmis arba būsimas pilietis prie mero kabineto išsipilti kibirėlio smėlio ir ten žaisti (tai juk nieko blogo) ar tai vadintumėte laisvės fiesta ar biurokratinės savivaldybės papildymu vaikų krykštavimu, nes, anot R.Šimašiaus – siūlau nekreipti dėmesio į juos ir toliau švęsti laisvę ir gyvenimą.
Ten, kur jums norisi, o ne ten, kur jums nedraudžia?! Kas žino, gal ir sulauksime tokių laikų, nes kai kas aiškina, kad demokratija yra visiška laisvė – ką noriu, tą ir darau, o ne aptartų ir kartu priimtų taisyklių laikymasis ar, pasak Ž.Ž.Russo, „piliečių priimtas įstatymas rūstesnis už tironų jungą, tad svarbiausia esą visus tautos luomus ugdyti pajėgius laisvei, išmokyti juos gyventi bendrais reikalais, rūpintis Respublika.“ Bet už patį poelgį kažin ar atėniečiai taikytų ostrokizmo įstatymą savo merui (orchontui), bet taikytų, matyt, už tai, kad meras elgėsi ne taip, kaip numato piliečių priimti įstatymai ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, nes šio įstatymo 20 straipsnio 23 punktuose nėra tokio, kad meras vienasmeniškai sprendžia, ką jo savivaldybės teritorijoje reikia keisti.
Gal arčiausiai teritorijų tvarkymo yra punktas, kuris sako, jog meras rūpinasi, kad laiku ir tinkamai būtų rengiami savivaldybės teritorijos raidos analizės ir ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių ir kitų programų projektai, užtikrinama jų įgyvendinimo kontrolė. Akivaizdu, kad mero rūpinimasis reiškiasi teritorijos raidos analize. Be to, įstatyme nurodoma, kad „mero sprendimai įforminami potvarkiais“, o šiuo atveju meras aktyviai reikšdamasis „Facebook“ paskyroje jokio potvarkio mus, piliečiams, nepateikia.
Kitas dokumentas, į kurį meras numojo ranka, yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamentas (2017 m. vasario 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-832 redakcija), kuriame sakoma, kad arba Aplinkos ir energetikos komitetas svarsto, rengia ir teikia išvadas dėl „1.1.2. želdinių apsaugos, teritorijos tvarkymo visose miesto savivaldybės teritorijose“ arba Kultūros, švietimo ir sporto komitetas „svarsto, rengia ir teikia išvadas dėl: „ miesto kultūros politikos, kultūrinių ir edukacinių veiklų plėtojimo, poilsio organizavimo. Taigi, meras turėdamas gerą sumanymą privalo teikti tai svarstyti minėtiems komitetams.
Dar vienas dokumentas yra Vilniaus miesto savivaldybės 2020–2022 metų strateginis veiklos planas, o jame 7 programa – aplinka ir miesto plėtra. Tik atsižvelgiant, kas yra įtraukta į šį planą, galima skirti lėšas, bet, šiuo atveju, kam žiūrėti į kokius nors planus (o už jų parengimą ta pati Vilniaus savivaldybė sumokėjo tūkstantines lėšas, kas irgi buvo iš mūsų, Vilniaus piliečių, viešųjų finansų), jei „aš, meras, pasitariau su savimi, ir...“
Gaila, kad viso to, kas susiję su teisinių normų pažeidimu nemato valstybės vadovai ir politinių partijų lyderiai nes matyt, mobilizuojant savo rinkėjus kur kas naudingiau „žaisti“ piliečių emocijomis.
Dar galima minėti, kad savivaldybės puslapyje yra paskelbti 36 miesto plėtros departamento specialieji planai, ir nei viename iš jų nėra nuostatų dėl pliažo įrengimo Lukiškių aikštėje, nors yra net planas, kuris reglamentuoja lauko kavinių prekybos vietų įrengimą Gedimino prospekte ir Savičiaus gatvėje.
Tad jei mes, Vilniaus piliečiai, būtume bent tokio lygio, kaip atėniečiai, pritaikytume merui ostrokizmo įstatymą už tai, kad jis elgiasi kaip tironas ir vienasmeniškai priima sprendimus, o kadangi tokie nesame, tai belieka laukti Vyriausybės atstovo veiksmų, nes LR Konstitucijos 123 straipsnyje sakoma, kad ar savivaldybės laikosi konstitucijos ir įstatymų, prižiūri būtent jis. Reikia tikėtis, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu, teiks teikimą Vilniaus merui ir jei pastarasis nesutiks pažeidęs LR vietos savivaldos įstatymą, vadovaudamasis LR Konstitucijos 124 straipsniu, kreipsis į teismą.
Gaila, kad viso to, kas susiję su teisinių normų pažeidimu nemato valstybės vadovai ir politinių partijų lyderiai nes matyt, mobilizuojant savo rinkėjus kur kas naudingiau „žaisti“ piliečių emocijomis. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad tikrai nematau mero veiksmuose istorinės atminties išniekinimo ar nepagarbos žuvusiems, nes jei taip būtų ir šioje turgaus aikštėje negalima būtų nieko daryti, tai kodėl tiek laiko niekas neprotestuoja prieš aikštės kampe esantį viešą tualetą, o kitame aikštės gale, prie atminimo lentos Z.Sierakauskui, įrengtą vaikų žaidimo aikštelę su smėlio dėžėmis?
Saulius Nefas yra Mykolo Romerio universiteto profesorius.
