Į istoriją įeis ir konservatoriai, kurie jau antruose rinkimuose iš eilės renkasi kandidatą „iš pašalies“ – tai yra skelbiasi, kad kovoje dėl svarbiausio – Vilniaus mero posto – rems kandidatą ne iš partijos narių sąrašo.
Tiek to, nesigilinsime į intrigų persunktą konservatorių buitį, nesipiktinsime, kad nustumtas į šoną charizmatiškasis Mantas Adomėnas. Čia gi ne mūsų reikalas.
Pašnekėsime apie pačią ekstravagantiškiausią iš eksponuojamų įvairiapartietiškų kandidatūrų – buvusią finansų ministrę, Lietuvos banko valdytojo pavaduotoją – panelę Ingridą Šimonytę. Kaip tik šią kandidatūrą ir remia konservatoriai.
Čia tai jau mūsų reikalas, nes mums siūloma už šią moteriškę balsuoti ir jei jau mes nubalsuosime, tai ši moteriškė valdys mūsų miestą ir rūpinsis jo reikalais.
Apžvelgdami kandidatūras, kurias siūlo kitos partijos, galime jas vertinti pagal tai, ką vienas ar kitas žmogus yra nuveikęs, kaip jis atrodo, kaip jis bendrauja su visuomene, ar ką įdomaus yra sukūręs ar iškrėtęs, taip sakant.
I.Šimonytės valdininkiška biografija tiesiog spjaudo įvairiaspalvius fejerverkus ir yra gerokai įspūdingesnė nei kitų kandidatų į Vilniaus merus.
Būtent I.Šimonytės valdininkiška biografija tiesiog spjaudo įvairiaspalvius fejerverkus ir yra gerokai įspūdingesnė nei kitų kandidatų į Vilniaus merus. I.Šimonytė mūsų atminty – paklusni finansų ministrė, kuri kelis metus buvo puikiu tuomečio premjero Andriaus Kubiliaus ruporu – be savo iniciatyvos, be sprendimų originalumo – paklusnia pareigūne, kurią „patampyti už virvučių“ mėgo ir premjero, ir prezidentūros aplinka.
Prisimename šią ponią ir kaip ministrę, kurios užsispyrimas ir trumparegystė valdant šalies finansus sąlygojo jos labai prieštaringai vertinamus sprendimus – na, prisiminkime kad ir daugiau nei penkis litus už litrą kainavusius degalus.
Ir, aišku, šios moters atminimas išliks kaip arogantiškos, beveik visus niekinančios ir savo viršenybe įtikėjusios pareigūnės – savo viešuose pasisakymuose nevengusios ir nenormatyvinės leksikos.
Prisiminkime ir I.Šimonytės vaidmenį painioje, vis dar prokurorų narpliojamoje „Snoro“ istorijoje.
Na ir dabartinė panelės I.Šimonytės padėtis Lietuvos banke, kurią, matyt, galima būtų vertinti kaip atsidėkojimą už ištikimą tarnystę, tik liudija, kad ši moteriškė yra įvairiausių įtakų mėtoma ir stumdoma, nelyginant kamuoliukas.
Taigi, grįžtant prie mero rinkimų – matyt, reikėtų atsakyti sau, kokio mero mes tikimės. Matyt, mMeras turėtų būti ryžtingas, kūrybingas, atviras bendraujant ir skaidrus savo sprendimais. Vilniaus meras – turėtų rūpintis miestiečių reikalais pirmiau nei partiniais. O ginant miesto ir miestiečių interesus – nevengti ir ryžtingų politinių veiksmų.
Perkėlus visą šį trafaretą ant panelės I.Šimonytės kūno, taip sakant, nesueina beveik niekas.
Suprantama, meras turėtų būti ir ūkiškas ir savarankiškas savo veiksmuose ir darbuose. Na, perkėlus visą šį trafaretą ant panelės I.Šimonytės kūno, taip sakant, nesueina beveik niekas.
Ar norėtumėt mero, kuris keistų savo valią švilptelėjus iš vieno ar kito pastato? Ar norėtumėt mero, kuris arogantiškai laikytų visus miestiečius, jei ne kvailiais, tai bent jau nieko nesuprantančiais?
Ar norėtumėt mero, kuris bendraudamas su interesantais, kad ir su jumis – imtų ir pasiūlytu „ į snukį“, jei interesantas nesutinka su meru?
Taigi, grįžtant prie odiozinės I.Šimonytės figūros, reiktų priminti jai, kad Vilniau mero pareigose reikia rūpintis gyvu miesto organizmu – gydyti jo ligas, stengtis, kad jo nuotaika būtų gera, kad miestas gyventų laimingai.
Koridorinių intrigų užgrūdintai moteriai, kuri yra gerokai toli nuo realaus gyvenimo, dauguma tokių uždavinių ir vyksmų – esu tikras – iš esmės yra sunkiai suprantami. Ir čia jau aš net neįsivaizduoju, kokių asmenybinių, moralinių ar dar kažkokių pokyčių turėtų įvykti , kad I.Šimonytė taptų malonia, mylima ir rūpestinga Vilniaus mere?
