Apžvelkime Neries situaciją Vilniuje. Na, gal ne nuo nepriklausomos Lietuvos paskelbimo, bet tikrai jau gerus penkiolika metų upės tema – itin mėgiamas koziris bet kurios pakraipos valdžios rankose.
– Atgaivinsime upę.
– Įpūsime upei gyvenimo.
– Miestiečiai pajus Neries poeziją.
Tokie ir panašūs šūkiai, ir dar daugybė popierinių projektų buvo kiekvienos Vilniaus valdžios arsenale. Kai kurios valdžios tik kalbėjo, kai kurios pradėjo kažkokius žygius gyvenimui upėje ir aplink upę vystyti.
Net ir prašmatnios vizualizacijos atsirado prieš pastaruosius savivaldos rinkimus. Bet nė viena miesto valdžia neturėjo rišlios Neries vystymo strategijos. Nė viena miesto valdžia nesuprato, o jei ir suprato – tai neakcentavo, kad gyvybės Neryje pagrindas – laivyba ir laivai, jų kokybiškas judėjimas, visavertis laivybos ir miesto piliečių santykis, pagaliau – infrastruktūra, užtikrinanti visavertį laivų funkcionavimą, aptarnavimą ir saugojimą.
Būtent infrastruktūros nebuvimas ir tapo vakarykštės laivų katastrofos Neryje priežastimi. Taip, dabartinė Vilniaus valdžia ėmėsi Neries tvarkymo darbų. Bet kaip dažnai būna su mūsų valdžia – po ilgų pasiruošimų – ėmėsi statyti namą nuo stogo: kelių šimtų metrų išgrįstos krantinės statybai išleisti milijonai eurų gal ir pradžiugino dviratininkų akis, bet laivyba, laivybos infrastruktūra ir vėl nesulaukė nė cento.
Užmirštas, užakęs ir krūmais apaugęs – vietinių girtuoklių orgijomis garsėjantis – senasis žiemos uostas Žirmūnuose, kažkada iškastas dar lenkiškos Vilniaus valdžios, taip ir liko užmirštas, tapo beveik nefunkcionalus. Jo rekonstrukcija vis atidedama atsišaudant tai nesuformuotu sklypu, tai rekreacine zona, tai dar kažkokiais būtais nebūtais dalykais.
Dumblu užneštame kanale šiaip ne taip įsigudrina nuo žiemos pasislėpti plokščiadugnis garlaivis, bet kiek didesnis laivynas tiesiog fiziškai ten sutilpti jau nebegali. Tai ir lieka tuomet upeiviams tikėtis, kad stichija, ledonešis bus gailestingas laivams. Šį kartą ledonešis buvo negailestingas.
Nežinia, ar po vakarykštės katastrofos laivyba Vilniuje atsigaus. Tai ir neišaiškės iki tol, kol laivybos problemos ir upės gyvybė Vilniaus valdžiai rūpės labiau, nei paradinis krantinių blizginimas Gedimino kalno papėdėje už milijonus eurų. Beje – rinkimų metais. Na, tas tai suprantama.