Mes viską žinom. O iš savo patirties žinom – kad jei ką nors sugalvosi daryti pats – automatiškai tapsi VMI, „Sodros“ ir viso būrio institucijų taikiniu. Turi turėti labai stiprius raumenis, kad pradėtum savo verslą, kad ir koks jis paprastas būtų. Štai draugas pavėlavo susimokėti mokesčius kelias dienas – rado areštuotą sąskaitą. Išsiaiškino, kad nesumokėjo kelių eurų – bet nei komentarų ar raginimų, ar dar kažkokios komunikacijos neišgirdo.
Kitas draugas pats paskambino VMI ir paprašė atidėjimo, nes tiekėjai uždelsė atvežti prekes, o klientai vėlavo sumokėti – negailestingai buvo nuskalpuotas. Nuskalpuojant ir jo visas iniciatyvas, optimizmą ir kūrybiškumą. Tuo pačiu draugo darbuotojai negavo laiku algos, taigi draugas bėgo skolintis, nes darbuotoją rasti – misija neįmanoma. Taigi – VMI ir co dalgis šmaukšt – mažasis verslas byldykšt. Aišku, kai jau kalba eina apie dešimtis ir šimtus milijonų – VMI, lyg nekalta senmergė, kukliai pareiškia, kad nebus kažkieno sąskaitų suvedinėjimo įrankiu. Čia kai kalba eina apie menamai nesumokėtus šimtus milijonų eurų. Įdomu, ar užblokuotos Numavičiaus ir Marcinkevičiaus kortelės? Iš savo taip vadinamo pasididžiavimo galiu lažintis , kad ne.
Aišku, kai jau kalba eina apie dešimtis ir šimtus milijonų – VMI, lyg nekalta senmergė, kukliai pareiškia, kad nebus kažkieno sąskaitų suvedinėjimo įrankiu
Taigi, kai beveik kiekviena mažoji įmonėlė, varganas individualia veikla ar pagal verslo liudijimą dirbantis ir bandantis pats – be pašalpų išgyventi pilietis – pabrėžiu – aktyvus, besistengiantis ir kažką vis sugalvojantis pilietis – turi po VMI ir dar kažkokį sekėją , sargybinį, inspektorių – sekantį kelių centų finansinį srautą – reikėtų tik stebėtis, kad šios verslinės iniciatyvos dar kažkaip funkcionuoja. Nors turbūt dažnas toks mažas verslininkas dažnai pagalvoja – gal geriau ramiai dirbti kokiame Anglijos fabrike – gauti sutartą algą, pakentėti, pagyventi barake ir persiųsti pinigus šeimai – daugiau mažiau būtų ramu ir stabilu , bent jau stabiliau , nei čia beprotiškai lakstyti, plušėti po šešiolika valandų ir dar būti linčiuojamu visokių inspektorių-seklių-tarnybų.
Ir kokios tada juokingai šlykštokos atrodo visokios valstybinės programos emigracijai mažinti ir emigrantams susigrąžinti. Gal tiesiog čia pakastas paprastas, plikas ir seniai nepraustas šuo – keistas valstybės požiūris į savą žmogų. Kai valstybė ranka numoja į milijonus, bet uoliai, didelėm pajėgom išieško tūkstančius kartų mažesnius įsipareigojimus. Ir dar kalbant apie paramą smulkiam verslui – veidmainiška visa tai. Juk tetrūksta tik žmogiško požiūrio į verslų žmogų. Kai valstybės vardu bus kalbama žmogiška kalba, žmogiška gaida ir žmogiškom intonacijom – mes ir pajusime, kad savo darbu kuriam savo valstybę . Bet tai turime pajusti visi – ir žmonės besistengiantys kažką sukurti, ir valstybės tarnautojai, palaikantys sistemą. Tik tam reikia nukasti didelius arogancijos ir abejingumo klodus. Kiek čia laiko reikėtų pokyčiams? Na, pažiūrėkim, pavyzdžiui, kiek vidutiniam Seimo nariui liko iki pensijos – maždaug tiek.
