Prisipažinsiu, viliuosi, kad dauguma Lietuvos žmonių nebus abejingi šiai sukakčiai ir pritars, kad ją reikėtų bent simboliškai paminėti, nereikėtų jos pamiršti.
Deja, reikia sutikti, kad šiandien didelei Lietuvos gyventojų daliai tokie dalykai kaip nacionalinis saugumas ar šalies gynyba atrodo tapę bendrinėmis, menko aktualumo, su tikru gyvenimu mažai bendra turinčiomis sąvokomis. Per du nepriklausomybės dešimtmečius kažkaip įpratome priimti palankią saugumo situaciją mūsų regione kaip duotybę, net nemėgindami įžvelgti tiesioginio priežastingumo ryšių tarp, viena vertus, Lietuvos vykdytos užsienio ir saugumo politikos, mūsų narystės NATO, mūsų gerų santykių su kaimynais ir, kita vertus, tos palankios saugumo aplinkos, kurioje šiandien gyvename.
Tačiau pakanka pažiūrėti pasaulio žinių laidas, pavartyti Lietuvos istorijos vadovėlį, kad suprastum, jog į šalies saugumą reikia žiūrėti labai atsakingai, kaip į trapią vertybę, kurią būtina nuolat puoselėti. Pastarųjų mėnesių įvykiai ne tik Libijoje ir kituose tolimuose arabų kraštuose, bet ir kur kas arčiau, Baltarusijoje, rodo, kad saugumo aplinka Aljanso pašonėje gali greitai ir radikaliai keistis, o esama palanki Lietuvai saugumo situacija negali būti laikoma konstanta.
Svarbu suvokti, kad Lietuvos, kaip nedidelės valstybės, saugumui NATO solidarumas ir pasirengimas veikti išvien turi esminę reikšmę. Esame suinteresuoti stipriu ir vieningu Aljansu, gebančiu greitai priimti sprendimus ir įsiklausančiu į mūsų nuomonę ir susirūpinimus. Vadovavimasis bendrais interesais, naštos dalinimosi principas ir gebėjimas kartu spręsti problemas yra tos NATO stiprybės, kurios užtikrina kolektyvinę atsakomybę ir realiai prisideda prie mūsų šalies saugumo stiprinimo.Be abejo, reikia džiaugtis, kad šiandien, šalia visų mūsų kasdienių rūpesčių ir problemų, neturime rimtesnių išorinių saugumo grėsmių. Tai vertintina kaip didelis Lietuvos pasiekimas, o mūsų šalies narystė NATO ir Europos Sąjungoje, Lietuvos kariuomenės pasiekimai ir mūsų kryptinga užsienio ir saugumo politika yra svarbios saugios aplinkos kūrimo sudedamosios dalys.
Tikiuosi, kad net ir etatiniai interneto komentatoriai, nuo kurių ir man nemažai kliūna, šių metinių proga bent akimirkai rimčiau susimąstys apie tai, ką teigiamo Lietuvai ir visam mūsų regionui suteikė narystė Šiaurės Atlanto Aljanse, ir kaip atrodytų mūsų saugumo situacija, jei Lietuva šiandien nebūtų NATO narė.
Išties, nepaisant visos kritikos NATO atžvilgiu, dažnai visiškai nepagrįstos, manau, kad, jeigu šiandien Lietuvai reikėtų vėl rinktis, būti ar nebūti NATO nariais, būtų padarytas tas pats teisingas pasirinkimas.
Kovo 29 d. sukanka septyneri metai, kai septynios Vidurio ir Rytų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva, tapo pilnateisėmis Šiaurės Aljanso narėmis. Nuo šios dienos Lietuvai įsigaliojo 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtono sutartis ir svarbiausias jos 5-asis straipsnis, kurį norėčiau šia proga pacituoti:
„Šalys susitarė, kad vienos ar kelių iš jų ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas jų visų užpuolimu ir todėl susitarė, kad, tokio užpuolimo atveju, kiekviena iš jų, įgyvendindama individualios ar kolektyvinės savigynos teisę, pripažintą Jungtinių Tautų Įstatų 51 straipsniu, nedelsiant suteiks paramą užpultai ar užpultoms šalims, individualiai ir kartu su kitomis Šalimis, imsis tokių veiksmų, kokie atrodys būtini, įskaitant ginkluotųjų pajėgų panaudojimą, siekiant atkurti ir palaikyti saugumą Šiaurės Atlanto regione.“
Būtent šis Vašingtono sutarties straipsnis yra tai, kas liaudyje ir žurnalistų tradiciškai yra įvardijama kaip „NATO saugumo garantijos“. Šis 1949 m. sutarties straipsnis, teisine kalba įtvirtinantis muškietininkų principą „vienas už visus, visi už vieną“, yra rimčiausias koks tik gali būti dvidešimt aštuonių šalių įsipareigojimas viena kitai.
Verta priminti, kad 1949 metais, Aljanso įkūrėjams diskutuojant dėl šio straipsnio detalių, svajonę būti saugia ir nepriklausoma valstybe gynė į miškus pasitraukę ir bunkeriuose slapstytis priversti Lietuvos partizanai. Ši sudėtinga istorinė patirtis skatina dar sykį susimąstyti ir deramai įvertinti tai, ką gavome 2004 m. kovo 29 d. tapdami NATO dalimi.
5-ajame straipsnyje išsakytas pasižadėjimas ginti vienas kitą yra paremtas bendromis šalių vertybėmis, politikos formavimo ir sprendimų priėmimo mechanizmais (Šiaurės Atlanto Taryba), o taip pat bendra karine vadovybe ir gynybos planavimu. Lietuva dalyvauja visuose Aljanso sprendimų priėmimo etapuose, o kelios dešimtys Lietuvos karininkų dirba svarbiose pozicijose daugianacionaliniuose NATO štabuose. Todėl pastarųjų metų NATO veikla – NATO strateginė koncepcija, operacijos Afganistane, Libijoje ir kitur, partnerystės su Rusija ir kitomis šalimis, priešraketinė gynyba – buvo vykdoma Lietuvai aktyviai dalyvaujant ir bendru Aljanso sutarimu.
Tačiau vis dar tenka išgirsti politikos komentatorius Lietuvoje, kalbančius apie NATO tarsi apie išorės veiksnį. Net ir septintaisiais mūsų narystės Aljanse metais, Lietuvos visuomenėje vis dar nėra iki galo suvokta, kad NATO – tai ne „JIE“, tai – „MES“.
Svarbu įsisąmoninti, kad Vašingtono sutartyje ne tik Lietuvai yra suteiktos saugumo garantijos, tačiau ir mes esame pažadėję suteikti paramą, įskaitant karinę, bet kuriai užpultai ar saugumo grėsmę jaučiančiai šaliai.
Visiškai natūralu, kad Aljanse visi nariai naštą turi dalintis daugmaž tolygiai. Daug kas tikriausiai yra girdėjęs, kad NATO viduje yra siekiama, jog visos šalys skirtų gynybai panašią savo išlaidų dalį (2 procentus nuo šalies bendrojo vidaus produkto). Gynybos išlaidos yra vienas iš lengviausiai suprantamų ir pamatuojamų „naštos“ matavimo būdų, atspindinčių šalies teikiamą svarbą gynybos klausimams. Aljanse visos šalys turi vienodai atsakingai vystyti karinius pajėgumus, ir ne tik tuos, kurie būtų skirti savo teritorijos gynybai. Kiekviena šalis turi būti pajėgi suteikti paramą sąjungininkams, ar vykdyti bendrai sutartas operacijas už NATO teritorijos ribų.
Nepaisant visos kritikos NATO atžvilgiu, dažnai visiškai nepagrįstos, manau, kad, jeigu šiandien Lietuvai reikėtų vėl rinktis, būti ar nebūti NATO nariais, būtų padarytas tas pats teisingas pasirinkimas.Ne paslaptis, kad gynybos biudžeto prasme nesame pavyzdingi nariai. Viliuosi tik, kad, gerėjant ekonominei situacijai, atsiras prošvaisčių ir šioje srityje ir kad pagal šį kriterijų nepasiliksime NATO šalių sąrašo dugne.
Kita vertus, noriu pasidžiaugti, kad Lietuvai pavyko per pastaruosius metus užsitarnauti NATO sąjungininkų pagarbą ir pasitikėjimą. Galiu drąsiai teigti, kad visais tais atvejais, kai buvo svarstomi Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims aktualūs klausimai, įskaitant Baltijos šalių gynybą, visuomet susilaukdavome sąjungininkų supratimo ir paramos.
Turbūt geriausiai žinomas Aljanso solidarumo pavyzdys yra jau septynerius metus nenutrūkstamai iš Zoknių oro uosto NATO vykdoma oro policijos misija Baltijos šalyse. Pabrėšiu, ši misija trunka nuo pat pirmos mūsų narystės NATO dienos ir, tikimės, tęsis tiek, kiek reikės.
Reikia turėti omenyje, kad sąjungininkams, kurie čia siunčia savo karines pajėgas, ši oro policijos misija gan brangiai kainuoja (tarp šalių, suteikusių pajėgas budėjimui, buvo ir ne itin turtingos Rumunija, Portugalija, Lenkija). Tačiau visi NATO sąjungininkai puikiai supranta, kad Baltijos šalims oro erdvės kontrolė yra svarbi jų saugumo sudedamoji dalis. Būtent todėl reikalingus pajėgumus turinčios NATO šalys jaučia pareigą būti šios misijos dalyvėmis.
Savo ruožtu, būtų sunkiai suvokiama, jeigu Lietuva solidarumo vardan neprisidėtų prie Aljanso operacijų ir misijų Balkanuose, Afganistane, Libijoje ar kitur, net jeigu tai yra geografiškai mums tolimi regionai, kur Lietuva galbūt neturi aiškių nacionalinių interesų. Tačiau Aljanso stiprybė ir yra ta, kad tais atvejais, kai viena ar kelios sąjungininkės mano, kad yra iškilusi grėsmė jų saugumui, jos gali būti tikros, kad sulauks savo sąjungininkų dėmesio, supratimo ir, esant reikalui, realios paramos.
Bendraujant su kolegomis iš NATO ar Aljansui nepriklausančių Skandinavijos šalių, kartais mane apima keistas jausmas, kad mūsų sąjungininkams Lietuvos saugumas rūpi net labiau, nei mums patiems. Tuo tarpu Lietuvoje vis dar gajūs pasvarstymai, kad „niekas mūsų negins....“ arba „jeigu ir gins, tai vis tiek neapgins, nes mus užims per .... valandų/minučių“, arba „jeigu ir apgins, tai subombarduos taip, jog geriau jau negintų....“. Netikiu, kad kitose Vakarų visuomenėse vyrautų tokios nepasitikėjimo savimi ir savo sąjungininkais nuotaikos.
NATO vienija daug įvairaus dydžio, pajėgumo, geopolitinės orientacijos ir skirtingų ambicijų šalių. Tuo tarpu su nacionaliniu saugumu ir karinėmis operacijomis susiję klausimai neišvengiamai yra politiškai jautrūs ir sudėtingi. Dažnai nepavyksta išvengti rimtų nuomonių skirtumų. Tačiau iki šiol visada nugalėdavo sąjungininkų solidarumo viršenybė. Tikiu, kad taip bus ir ateityje.
Svarbu suvokti, kad Lietuvos, kaip nedidelės valstybės, saugumui NATO solidarumas ir pasirengimas veikti išvien turi esminę reikšmę. Esame suinteresuoti stipriu ir vieningu Aljansu, gebančiu greitai priimti sprendimus ir įsiklausančiu į mūsų nuomonę ir susirūpinimus. Vadovavimasis bendrais interesais, naštos dalinimosi principas ir gebėjimas kartu spręsti problemas yra tos NATO stiprybės, kurios užtikrina kolektyvinę atsakomybę ir realiai prisideda prie mūsų šalies saugumo stiprinimo.
Todėl NATO tebėra aktualus ir gyvybingas Aljansas, o septintosios Lietuvos narystės jame metinės vertos deramo dėmesio ir paminėjimo.
