Fenikso sindromu vadinamas procesas, kuomet įmonių savininkai, norėdami atsikratyti įmonės įsipareigojimų, perleidžia jos turtą kitoms, dažnai naujai įsteigtoms įmonėms, o pirmajai palieka tik jos skolas. Subankrutavusios įmonės veikla „prikeliama“ naujoje įmonėje, turinčioje senosios turtą, tą patį klientų ratą, darbuotojus, tačiau jau be skolų.
Prieš dešimtmetį ekonominės krizės metu Valstybinė mokesčių inspekcija veiklos strategijoje skelbė, kad „2009 m. prasidėjusi ekonominė krizė mokesčių administratoriui atnešė naujus iššūkius: dalis verslo subjektų, susidūrę su apyvartinių lėšų trūkumu dėl staigaus turto likvidumo sumažėjimo, pardavimo apimčių kritimo ir tarpusavio įsiskolinimų didėjimo, savo padėtį rinkoje nusprendė gerinti pasitraukdami į šešėlinę ekonomiką bei vengdami mokesčių. Sumažėjo mokestinė drausmė ir daugėjo teisės aktų pažeidimų, kurie iki ekonominio nuosmukio buvo sumažėję. <...> Kai kurių piktnaudžiavimo ir mokesčių vengimo būdų, su kuriais paskutiniaisiais metais buvo susiduriama retai, mastas išaugo keletą kartų ir tapo masiniu reiškiniu. Tarp jų ir „Fenikso sindromas“, kai, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo ir įsipareigojimų verslo partneriams ar finansų įstaigoms, įmonės veikla yra perkeliama į kitą juridinį asmenį, paliekant nesumokėtas skolas ir neįvykdytus įsipareigojimus.
2010 metais žurnalas „Veidas“ informavo, kad „VMI duomenimis, per pusantrų metų užfiksuota 1,4 tūkst. atvejų, turinčių požymių, kad taikomas fenikso sindromu vadinamo mokesčių vengimo būdas. Skaičiuojama, kad tokiose schemose prapuolusių nepriemokų valstybei suma gali siekti 265 mln. Lt. <...>“.
Ir dešimtmečio istorijos šimtai milijonų – tik nuostoliai valstybei, nepaskaičiavus, kokią žalą feniksai atnešė verslo partneriams.
Šiandien, valdžiai mindžiukuojant vietoje bandant įgyvendinti pagalbos verslui planą, o finansų ministrui net užsirūkius Vyriausybės posėdžio metu, matyt, mąstant apie šalies ekonomikos perspektyvas, Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų bendruomenės nariai pastebi, kad, nesąžiningi rinkos žaidėjai jau pradeda sutikti ratus virš Lietuvos verslo, virsdami feniksais.
Kai kurios Lietuvos stambios įmonės visiškai sustabdė atsiskaitymus, nors vykdo veiklą. Toks pavyzdys užkrečia ir mažesnes įmones.
Visų šalių vyriausybės deda dideles pastangas išlaikyti darbo vietas, tačiau, verslo bendruomenės nuomone, dar svarbiau yra išlaikyti tarpusavio verslo atsiskaitymus, užtikrinti lėšų judėjimą. Deja, tuo metu, kai tarptautinės kreditų bendrovės atideda mokėjimus, ilgina įsiskolinimų išreikalavimo laiką 60 papildomų dienų, kai kurios Lietuvos stambios įmonės visiškai sustabdė atsiskaitymus, nors vykdo veiklą. Toks pavyzdys užkrečia ir mažesnes įmones: kodėl turime mokėti mes, jei nemoka didieji? Tada užsisuka skolų karuselė, kyla pagunda užauginti skolų kuprą ir mesti įmonę, kuriant seniai žinomą, bet vėl naują – feniksų problemą.
Garbingas verslo elgesys partnerių atžvilgiu, ypač kalbant apie didžiąsias įmones bei jų rodomą pavyzdį, turės didžiulės įtakos Lietuvos ekonomikai kylant iš recesijos. Ir šiandien vienos įmonės stengiasi atsiskaityti su partneriais tiek, kiek gali, tuomet nestoja verslas, apyvartinės lėšos juda ir verslai, įmonės gali išsilaikyti. Taip, nelengva, bet mažais žingsniais, vykdydami savo pareigas, galime nugalėti tiek virusą, tiek jo pasekmes.
Vyriausybė, pasakiusi A ir pasiūlius verslui elgtis sąžiningai krizės metu bei pažadėjusi pagalbą, turėtų padaryti ir B – kuo skubiau įgyvendinti pagalbos verslui priemones bei imtis efektyvių veiksmų užkertant kelią tyčiniams neatsiskaitymams ir bankrotams.
Užsisuka skolų karuselė, kyla pagunda užauginti skolų kuprą ir mesti įmonę, kuriant seniai žinomą, bet vėl naują – feniksų problemą.
Skolų užskaitų sistemos palengvinimas bei monitoringas, per kiek laiko atsiskaito didieji rinkos žaidėjai (prekybos centrai, NT vystytojai ir t.t.); Registrų centro turimų duomenų „online“ stebėsena ir analizė, galinti parodyti įmonių akcininkų pasikeitimus bei fiktyvių įmonių perrašymo išaiškinimas – tik keletas priemonių, kurios galėtų būti efektyvios kovoje su feniksais.
Pastaroji krizė prieš dešimtmetį buvo ne taip seniai. Kai kurias pasiteisinusias priemones valdžia galėtų tik ištraukti iš stalčių bei nupūtus dulkes vėl įgyvendinti. O verslo bendruomenei pavyzdį galėtų rodyti didžiosios įmonės, skelbdamos ne tik apie darbo vietų išsaugojimą, bet ir apie sąžiningą atsiskaitymą su partneriais.
Krizių pamokas Lietuvos verslas yra išmokęs. Šį kartą galime išlikti dar stipresni, elgdamiesi garbingai.
Sigitas Leonavičius yra Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.
