Todėl galima drąsiai teigti, kad švietimo sistemai skirti pinigai susigeria tarsi į dykumos smėlį ir nepasiekia galutinių sistemos naudos gavėjų bei mokytojų ne dėl pinigų trūkumo, o dėl mūsų prioritetų išdėstymo ir didžiulio neūkiškumo. Vienas biudžeto švaistymo pavyzdžių – ilgametis trepsėjimas vietoje kuriant centralizuotą priėmimo į švietimo programas sistemą. Labai greit už tai pradėsime mokėti, nes gausime milijonines sąskaitas, kurių galėjome išvengti ir pinigus skirti kitiems prioritetams.
Tikslas – puikus, įgyvendinimas – tragiškas
Kaip valstybė, turėjome įstatymu įtvirtintą ambiciją iki 2022 m. sukurti pažangią ir centralizuotą nacionaliniu mastu priėmimo į švietimo programas nuo ikimokyklinio ugdymo iki universitetinių studijų ar neformaliojo ugdymo sistemą. Nauda nekelia jokių klausimų, nes sistema leistų turėti skaitmeninę, skaidrią, patogią ir ilgalaikę platformą, kuri skatintų mokytis visą gyvenimą, užkirstų kelią galimam nepotizmui, taupytų gyventojų laiką, mažintų biurokratiją ir t.t.
Vis dėlto šios Vyriausybės Švietimo, mokslo ir sporto ministerija labai greit paspaudė stabdžius ir, aiškiai komunikuodama apie lėšų stygių, paprašė Seimo atidėti projekto įgyvendinimo datą iki 2024-ųjų. Tada šalyje vis dar kovojome su pandemijos iššūkiais, tad prašymą buvo galima suprasti. Tačiau dabar, iki termino pabaigos likus keliems mėnesiams, ministerija grįžo į parlamentą su prašymu vėl atidėti terminą net iki 2026-ųjų. Tik šįkart kaltas ne finansinių resursų trūkumas, o paprasčiausias neveiklumas, dar kainuosiantis ir labai konkrečią sumą, kurią sumokėti reikės iš švietimo sistemai skirtų lėšų.
Galbūt sakysite, o kam viso to reikia, jeigu mano savivaldybėje tokia sistema jau sėkmingai veikia? Taip, nemažai savivaldybių turi veikiančias panašias sistemas, bet jos sukurtos naudojantis projektinėmis lėšomis ir jau artimiausiais metais neteks finansavimo ir, tikėtina, bus netinkamos naudoti. Tada liks dvi išeitys:
1) Kurį laiką gyventi chaose ir prisiminti, ką reiškia jau prieš patekant saulei prie savivaldybės durų stovėti su prašymu rankoje
arba
2) Atskiroms savivaldybėms nelaukti nacionalinės sistemos ir investuoti savo biudžeto lėšas: nuomotis arba patiems kurti vietinę sistemą, kuriam laikui atidedant planus susitvarkyti kai kuriuos kelius ar išspręsti kitą gyventojams aktualią problemą. Tokių pavyzdžių jau pradeda atsirasti.
Negebėjimas ar neveiklumas?
Centralizuotai sistemai sukurti ir įgyvendinti iš plano „Naujos kartos Lietuva“ skirta beveik 5 mln. eurų. Tad pinigų yra, o ko trūksta? Valdantieji sako – laiko. Neturima tvarkos aprašo, sistemos organizavimo ir saugos nuostatų. Tam prašoma papildomų dvejų metų. Natūraliai kyla klausimas, o kas buvo veikiama ketverius metus iki šiol? Atsakymas daugumai pakankamai aiškus.
Taip pat šių metų lapkritį buvo įkurta VšĮ „Mokausi Lietuvoje“. Jos pagrindinis tikslas – administruoti ateityje veiksiančią centralizuotą sistemą ir užtikrinti jos efektyvumą. Įmonė jau turi direktorių, ieško darbuotojų. Dveji metai rengiant įvairius nuostatus ir tvarkos aprašus, kurie jau turėjo būti sudaryti ministerijos valdininkų, labiau primena ne racionalų resursų valdymą, o kuriamas šiltas vietas su geru atlyginimu ir mažai darbo.
Teikiau pasiūlymą Seimo salėje sutrumpinti norimą projekto atidėjimą terminą bent jau perpus. Visgi tam nebuvo pritarta. Manau, kad šie pavyzdžiai atspindi ministerijos neveiklumą ir empatijos trūkumą kitų švietimo darbuotojų atžvilgiu. Užtenka prisiminti faktą, kad pedagogams liepiama dirbti su naujomis programomis, nors nėra paprasčiausių vadovėlių, o ministerija per ketverius metus nesugeba parašyti nuostatų, įkuria įmonę su gerai apmokamomis darbo vietomis ir projekto įgyvendinimą nukelia jau antrą kartą. Iš viso ketveriems metams. Ir galbūt tai dar nėra atidėjimų pabaiga.
Ministerijos neveiklumo sąmata
Kadangi centralizuota sistema nebuvo sukurta, iškilo grėsmė dėl visų iki šiol vykdytų LAMA BPO priėmimų. Juk planuota visa tai įgyvendinti naudojantis nauja platforma, o LAMA BPO turėjo baigti savo egzistavimą. Kilęs iššūkis išspręstas, bet šiandien atrodo, kad ministerijai teks LAMA BPO naudotą sistemą nuomotis. Kaina – apie 0,5 mln. eurųper metus.
Taip pat nevertėtų užmiršti pinigų, kuriuos turės išleisti savivaldybės, nusprendusios nelaukti nacionalinės sistemos ir kurtis ar nuomotis savarankiškas sistemas. Juk, sukūrus nacionalinę sistemą, savivaldybės turėtų pradėti naudotis ja ir lėšos, išleistos savo sistemai, paprasčiausiai liktų išvaistytos.
Dar įdomiau tampa Plėtros programos pažangos priemonės veiklų suvestinėje pamačius įrašą, kad valstybė planuoja finansuoti centralizuotos sistemos sukūrimą Jonavos savivaldybėje, kai tuo pat metu kuriama nacionalinė sistema.
O kur dar platformos sukūrimo kaštų išbrangimas dėl infliacijos per ketverius metus bei VšĮ „Mokausi Lietuvoje“ išlaikymas, kol ji dvejus metus praktiškai nevykdys veiklos, dėl kurios ir buvo sukurta?
Pinigų švietimo sistemoje yra, bet daug jų tiesiog išvaistoma ir nepasiekia nei mokinių, nei mokytojų, nei apskritai visuomenės. Beje, tai tik vienas pavyzdžių, o jų yra šimtai...
dr. Silva Lengvinienė yra Seimo narė, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narė.
