Viena įstatymo dalis, septintasis straipsnis, sukėlė tarptautinę kontroversiją. Šis straipsnis numato, kad Ukrainos pagrindinio ugdymo pamokos vyks ukrainiečių kalba, tuo tarpu tautinių mažumų kalbomis pamokos galės vykti tik pradinio ugdymo įstaigose: darželiuose ir mokyklose iki 5 klasės.
Iki šiol Ukrainoje tautinių mažumų atstovai turėjo teisę iki pat 12 klasės visus dalykus mokytis gimtąja mažumos kalba. Pagal naująjį įstatymą, tautinių mažumų kalba neišnyks 5–12 klasėse – bus sudaryta galimybė mokytis gimtąją kalbą ir jos literatūrą (galbūt ir daugiau dalykų) papildomose pamokose. Įstatymas numato pereinamąjį laikotarpį: naujoji tvarka turėtų įsigalioti 2020 m.
Ukrainos kaimynės liko nepatenkintos. Kaip ir galima buvo tikėtis, Rusija įstatymą pavadino „rusų etnocidu“. Antiukrainietiškos Rusijos reakcijos nieko nebestebina, tačiau Ukrainos ES kaimynių pareiškimai nemaloniai pribloškė proeuropietiškai nusiteikusius ukrainiečius.
Antiukrainietiškos Rusijos reakcijos nieko nebestebina, tačiau Ukrainos ES kaimynių pareiškimai nemaloniai pribloškė proeuropietiškai nusiteikusius ukrainiečius.
Ypač tūžmingai sureagavo Vengrija, kurios užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto pareiškė: „Ukraina dūrė Vengrijai į nugarą.“ Ukrainos Užkarpatės regione gyvena apie 150 000 vengrų, kurių daugumos atžalos visų dalykų mokosi vengriškai. Naujasis švietimo įstatymas, Szijjarto teigimu, yra „brutalus žmogaus teisių ir mažumų teisių pažeidimas“. Vengrija žada aktyviai stabdyti Ukrainos eurointegracijos procesą ir netgi ragina peržiūrėti neseniai pasirašytą, ilgai derintą ir tikslintą ES ir Ukrainos Asociacijos sutartį. O Rumunijos prezidentas atšaukė planuotą vizitą į Kijevą.
Turint omenyje, kad Maidane už europietišką Ukrainą žuvo žmonės, Rytų Ukrainoje vis dar tęsiasi karas su Rusija, o reformų iniciatoriai susiduria su milžinišku senojo oligarchinio elito pasipriešinimu, tokia agresyvi Vengrijos reakcija vertintina kaip Ukrainos euroatlantinės krypties išdavystė.
Užuot kaip solidūs diplomatai susėdę prie bendro stalo ir išsiaiškinę probleminius įstatymo aspektus, Vengrijos valdžios atstovai sukėlė tokią didelę antiukrainietišką isteriją, kokios net gražiausiuose sapnuose negalėjo susapnuoti Kremliaus polittechnologai. Ateities tyrimai parodys, kokį vaidmenį šioje istorijoje atliko Kremlius, nes šis skandalas naudingiausias būtent V.Putino režimui.
Kelios priežastys, kodėl Ukrainos švietimo įstatymas yra pagrįstas ir reikalingas. Pirma, būtina turėti omenyje Ukrainos pokolonijinę, postimperinę situaciją. Ne vieną šimtmetį ukrainiečių kalba buvo slopinama ir stumiama į paraštes įvairių okupantų, ypač carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos. Liūdnai pagarsėjęs Kivalovo-Kolesničenko įstatymas, priimtas valdant V. Janukovyčiui, atvirai diskriminavo ukrainiečių kalbą ir iš esmės pratęsė kolonijinę Ukrainos rusifikacijos politiką.
Ukraina turi teisę ginti savo valstybinę kalbą, ką daro ir Ukrainą kritikuojančios ES šalys, Rusija. Valstybinės šalies kalbos mokymo užtikrinimas švietimo institucijose atitinka visus europinius standartus. Ukraina tuo neabejoja ir todėl pati paprašė Europos Tarybos Venecijos komisijos, kad ši įvertintų įstatymo atitikimą tarptautiniams standartams.
Vengrijos valdžios atstovai sukėlė tokią didelę antiukrainietišką isteriją, kokios net gražiausiuose sapnuose negalėjo susapnuoti Kremliaus polittechnologai.
Antra, įstatymu siekiama efektyviau integruoti Ukrainos tautines mažumas ir užtikrinti joms lygiavertes sąlygas darbo rinkoje ir stojant į aukštąsias mokyklas. Ligšiolinė neva itin liberali tvarka de facto įtvirtino Ukrainos tautinių mažumų atskirtį, susikūrė uždari etniniai anklavai.
Praėjusiais mokslo metais daugiau kaip pusė Ukrainos vengriškų mokyklų auklėtinių neišlaikė valstybinio ukrainiečių kalbos įstatymo. Jo neišlaikius, netenkama galimybės stoti į Ukrainos universitetus. Ukrainiečių kalbos nemokėjimas užkerta kelią vietos vengrams įsilieti į didžiulę Ukrainos darbo rinką ir konkuruoti dėl geriausių darbo vietų. Taigi naujasis įstatymas kaip tik atitinka tautinių mažumų atstovų interesus, nes atveria kelią visavertei integracijai ir užtikrina lygiavertes galimybes.
Svarbu pabrėžti integraciją ne tik socioekonominėje, bet ir politinėje plotmėje. Ukrainiečių kalbą mokantys mažumų atstovai galės kur kas veiksmingiau dalyvauti šalies politiniame gyvenime, ginti savo interesus viešosiose diskusijoje ir išugdyti lyderius, kurie kaip lygūs su lygiais galės atstovauti savo etninėms bendrijoms šalies institucijose. Visavertis pilietinis gyvenimas vargiai įmanomas, jeigu nemoki savo šalies kalbos.
Galiausiai reikia pabrėžti, kad būtent naujasis Ukrainos švietimo įstatymas, o ne ligšiol galiojęs, atitinka įprastą ES šalių narių praktiką. Esama labai nedaug atvejų, kuomet tautinėms mažumoms priklausantys mokiniai visus dalykus iki pat 12 klasės gali mokytis savo gimtąja kalba. Politiniu požiūriu šioje situacijoje akis bado Vengrijos valdžios veidmainiškumas: Vengrijoje gyvenantys ukrainiečiai neturi galimybės mokytis visų dalykų ukrainietiškai. Išeina, kad Vengrija ant Ukrainos pyksta už tai, ką pati daro savo šalyje.
Ukrainai kur kas labiau reikia konstruktyvaus palaikymo vykdant sudėtingas reformas, o ne isteriško ir nepamatuoto puolimo iš ES šalių narių.
Geriau pagalvojus, Vengrijos valdžios retoriniai išpuoliai neturėtų stebinti. Ši šalis jau kurį laiką dreifuoja iš euroatlantinės erdvės į Rusijos guolį. Ryškiausi pastarųjų metų signalai, atspindintys šią tendenciją: Viktoro Orbano ir Vladimiro Putino bromansas ir abiejų režimų korupciniai ryšiai, autokratinis valdymo pobūdis ir nuolatinis Europos Sąjungos koneveikimas, siekis sukurti „neliberalios demokratijos“ modelį ir agresyvus nacionalizmas.
Tuo metu, kai Rusija kariauja nepaskelbtą karą prieš Ukrainą Donbase ir tęsia savo įtakos operacijas, nukreiptas prieš Vakarus, V.Orbano režimas kartu su „Rosatom“ planuoja multimilijardinius energetikos projektus ir atvirai flirtuoja su V.Putino režimu. Nors ir pritarė ES sankcijoms prieš Rusiją, Vengrijos valdžia daugeliu atžvilgių yra kur kas artimesnė V.Putino Rusijai nei euroatlantinę kryptį pasirinkusiai Ukrainai.
Verta paminėti, jog kitų metų pavasarį Vengrijoje vyks parlamento rinkimai. Išpuolis prieš Ukrainą vertintinas būtent šiame kontekste: V.Orbano režimas siekia pademonstruoti Vengrijos piliečiams, kad valdžia gina jų tautiečius visame pasaulyje, taip pat ir kaimyninėje Ukrainoje. V.Orbanas nori išlaikyti stipraus lyderio įvaizdį ir taip mobilizuoti rinkėjus. Kaip jau minėta, pastaraisiais metais Vengrija tampa vis nacionalistiškesnė, agresyvėja jos požiūris į vengrų mažumos padėtį kaimyninėse valstybėse.
Su vengrų mažumos klausimais susijusių įtampų periodiškai kyla ir Vengrijos-Rumunijos, Vengrijos-Slovakijos santykiuose. Neseniai buvo eskaluojami konfliktai su Nyderlandais, Kroatija.
Konfliktiškumas tampa Vengrijos užsienio politikos konstanta. Vengrijos nacionalizmą kursto istorinio neteisingumo jausmas: po Pirmojo pasaulinio karo 1920 m. pasirašius Trianono sutartį, Vengrija neteko daugiau nei dviejų trečdalių teritorijos, kuri priklausė Vengrijos karalystei iki karo. Dėl šios sutarties Vengrija jaučiasi nuskriausta iki šiol.
V.Orbano režimas vis labiau kursto šiuos sentimentus, tai atsispindi Vengrijos užsienio politikoje. Simptomiška, kad Vengrijos valdžia neprieštaravo idėjai spalio 13 d. Budapešte prie Ukrainos ambasados surengti protestą „Apsisprendimo teisė Užkarpatei“, kuriame reikalauta grąžinti Užkarpatę Vengrijai. Akivaizdu, kad Ukrainos švietimo įstatymas V.Orbano režimui tėra pretekstas eilinį kartą pademonstruoti savo raumenis užsienio politikoje ir kurstyti fantazijas apie „didžiąją Vengriją”. Ar tai neprimena V.Putino „rusų pasaulio“ ir „artimojo užsienio“ ideologijos?
Priimdama naująjį švietimo įstatymą Ukrainos valdžia neišvengė klaidų, ypač trūko aiškios informacijos ir komunikacijos apie pokyčius, susijusius su septintuoju straipsniu apie kalbą, taip pat glaudesnio dialogo su mažumų atstovais. Galima ginčytis, ar pereinamasis laikotarpis neturėtų būti ilgesnis. Kaip ten bebūtų, agresyvus Vengrijos kišimasis į Ukrainos vidaus reikalus yra nepateisinamas.
Groteskiškiausia šioje istorijoje štai kas: kritikuodamas Ukrainą Vengrijos užsienio reikalų ministras pareiškė, jog priimtas švietimo įstatymas pamynė „europines vertybes“. Būtent Vengrijos režimas sistemiškai trypia europines vertybes nuo pat V.Orbano atėjimo į valdžią.
Ukrainai kur kas labiau reikia konstruktyvaus palaikymo vykdant sudėtingas reformas, o ne isteriško ir nepamatuoto puolimo iš ES šalių narių. Ukraina nėra atsakinga už istorines nuoskaudas, kurias Vengrija patyrė beveik prieš šimtą metų. Patys ukrainiečiai per tą šimtmetį patyrė dar didesnius siaubus ir netektis, sykiu ir ukrainiečių kalbos naikinimą jų pačių šalyje.
Simas Čelutka yra Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos direktorius.
