Byloje nustatyta, kad 2003 m. teismo patalpose buvo rasta apie 200 ml gyvsidabrio, o 2012 m. teisme atliekant signalizacijos tvarkymo darbus posėdžių salėje pro išgręžtą skylę pradėjus tekėti gyvsidabriui jo buvo surinkta net 2,7 kg. Tiesioginių įrodymų nebuvo, tačiau iš surinktų netiesioginių įrodymų visumos nustatyta, kad 2012 m. rastas gyvsidabris nebuvo išpiltas naujai, jis liko nepašalintas nuo 2003 m. Visi ieškovai patyrė lengvo laipsnio apsinuodijimą gyvsidabriu, nei vienam iš jų aiškiai apibrėžtos žalos sveikatai neatsirado. Tačiau konstatuota, kad gyvsidabrio poveikis galėjo padaryti juos pažeidžiamus įvairioms ligoms, be to, situacija sukėlė jiems nerimo, netikrumo ir nesaugumo jausmą. To pakako, kad būtų priteista kompensacija.
Kas atsakys už žalą medikų sveikatai?
Prasidėjus pasaulinei COVID-19 pandemijai, visuomenę pasiekė informacija, liudijanti, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema nebuvo tinkamai parengta tokiam iššūkiui. Ypač daug girdime apie nepakankamą medikų apsaugą, dėl kurios trūkumo, kaip spėjama, padaryta reali žala gydytojų sveikatai – jie užsikrėtė COVID-19.
Pavyzdžiui, žiniasklaidoje skelbta apie daugybinius pažeidimus Marijampolės ligoninėje, priemonių trūkumą Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, Santaros klinikų Šeimos medicinos centre ir kitose įstaigose. Pasak spaudos, vienose įstaigose trūko įvairių apsaugos priemonių, kitose – dar ir darbuotojų, net informacijos, nebuvo užtikrintas maksimaliai mažas socialinių kontaktų skaičius. Tik balandžio 16 d., praėjus lygiai mėnesiui nuo karantino režimo įvedimo, išgirdome sveikatos apsaugos viceministro Algirdo Šešelgio teiginį, kad apsaugos priemonių medikams šiuo metu pakanka, ir turimos atsargos neišseks.
Visa tai – rimti kaltinimai. Kai valstybė nevykdo pareigos kontroliuoti, tikrinti, prižiūrėti, tvarkyti jos veiklos sritis ir dėl to viešojoje tarnyboje dirbantiems asmenims kyla pavojus sveikatai, tai sukelia pareigą atlyginti atsiradusią žalą. Jei viešąją erdvę pasiekusi informacija pasitvirtintų, galime tikėtis naujos didelės civilinės bylos, kurią nukentėję medikai turėtų daug šansų laimėti.
Bet apie viską nuo pradžių.
Teisinėje valstybėje – valdžios atsakomybės principas
„Teisinės valstybės principą labiausiai atitinka kaip bendroji taisyklė taikoma valstybės atsakomybės, o ne imuniteto doktrinos taisyklė, ir Lietuvos pozityviosios teisės analizė leidžia daryti išvadą, kad tokia taisyklė yra įtvirtinta.“
Jei viešąją erdvę pasiekusi informacija pasitvirtintų, galime tikėtis naujos didelės civilinės bylos, kurią nukentėję medikai turėtų daug šansų laimėti.
Tai išvada, kurią gyniau dar 2008 m. rengtoje disertacijoje. Ir šiandien ginčiau tą patį teiginį nei vieno žodžio nepakeitusi. Kita vertus, čia norisi stabtelėti. O kodėl apskritai tokį teiginį reikia ginti? Argi ne akivaizdu, kad valstybė privalo atsakyti už asmenims sukeltą žalą?
XXI amžiaus, demokratinėje valstybėje tai iš tikrųjų savaime suprantama. 2001 m. įsigaliojęs naujasis Lietuvos Civilinis kodeksas 6.271 straipsnio 1 dalyje numato pareigą atlyginti valdžios institucijų padarytą žalą: „Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės“. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje teigiama, kad žalos atlyginimo principas yra konstitucinis principas. Panašius principus taiko ir kitos Vakarų valstybės.
Bet taip buvo ne visada.
Valstybės imuniteto doktrinos atsisakymas
Skiriami trys valstybės atsakomybės raidos etapai.
Pirmasis, grįstas samprata „Karalius negali daryti jokio blogio“ truko nuo feodalizmo laikų iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ar dar ilgiau. Tai laikotarpis, kai galiojo absoliutaus valstybės imuniteto (t.y. atsakomybės nepripažinimo) doktrina. Buvo tam tikrų išimčių: kai kuriose valstybėse tam tikrose srityse buvo numatyta asmeninė valdžios atstovų atsakomybė už sukeltą žalą, pavyzdžiui, Anglijoje nuo XV a., 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute (tai visapusiškai itin pažangus to meto teisės kūrinys), 1794 m. Prūsų žemės teisyne.
Antrasis, grįstas samprata „Karalius savarankiškai nusprendžia, kas teisinga, o kas ne“, prasidėjo maždaug XIX a. pradžioje. Tai valstybės imuniteto doktrinos laipsniško atsisakymo etapas. Visgi šiame etape atsakomybė pradėta taikyti tik labai ribotoje sferoje – valstybei vykdant privataus pobūdžio funkcijas, t. y. toje srityje, kuri šiandien Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose valstybėse, net nepatenka į specialią valstybės atsakomybės sritį. Dabar ir taip aišku, kad, pavyzdžiui, valstybei priklausančiu automobiliu sužalojus asmenį, žalą privaloma atlyginti pagal tas pačias taisykles, kaip atlygintų privatus asmuo.
Trečiasis raidos etapas prasidėjo po II-ojo pasaulinio karo. Vaizdingai jis apibūdinamas principu „Karalius yra paprastas ir teisingas vaikinas“. Tai valstybės atsakomybės principo įtvirtinimo etapas. Šis principas įsigalėjo dviem būdais:
- priimant teisės aktus (pvz., 1947 m. Anglijos Karūnos teisminio proceso aktas, 1946 m. JAV federalinis ieškinių, kylančių iš deliktų, aktas, 1946 m. Graikijos civilinis kodeksas, 1949 m. Vokietijos Konstitucija, 1949 m. įsigaliojęs Austrijos viešųjų institucijų atsakomybės įstatymas, 1958 m. Šveicarijos valstybės atsakomybės aktas);
- per teismų praktiką (Prancūzija, Belgija).
Taigi, XIX a. prasidėjęs valstybės imuniteto doktrinos silpnėjimo procesas pagreitį įgavo po Antrojo pasaulinio karo. Karo patirtis parodė, kad valstybės institucijos savo veikloje gali sukelti didelės žalos privatiems asmenims. Neatsitiktinai nacistinį režimą skaudžiai išgyvenusioje Vokietijoje valstybės atsakomybės principas buvo įtvirtintas aukščiausios galios teisės akte – Konstitucijoje.
Lietuvoje – griežta valstybės atsakomybė
Lietuva, kaip ir kitos posovietinės valstybės, prašoko trečiąjį valstybės atsakomybės raidos etapą. Kaip minėta, Lietuvos valstybės pareiga atlyginti žalą expressis verbis buvo įtvirtinta tik 2001 m. įsigaliojusiame Civiliniame kodekse. Tačiau Lietuvoje iškart buvo įtvirtintos itin pažangios, nukentėjusiajam palankios valstybės atsakomybės taisyklės – minėta CK 6.271 straipsnio 1 dalis numato valstybės atsakomybę be kaltės (kitaip vadinamą griežta atsakomybe). Pagal griežtos atsakomybės taisykles, pavyzdžiui, už padarytą žalą atsako automobilių ir kitų motorinių transporto priemonių vairuotojai. Motorinė transporto priemonė teisėje vertinama kaip didesnio pavojaus šaltinis, todėl jos valdytojas privalo atlyginti padarytą žalą nepaisant to, dėl kokių priežasčių ji atsirado (vairuotojas susirgo prie vairo, sugedo stabdžiai ar pan.).
Taip pat griežtai už padarytą žalą atsako ir valstybės bei savivaldybių institucijos. Visgi CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, kad „valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.“ Valstybės atsakomybės raida teismų praktikoje akivaizdžiai patvirtina, kad, taikant šią teisės normą, turi būti nustatytas nukrypimas nuo valdžios institucijai nustatyto standarto. Taigi nors nebūtina nustatyti konkretaus kaltai pasielgusio pareigūno, tačiau nukrypimas nuo standarto turi būti konstatuotas.
Prisiteisti žalos atlyginimą nėra paprasta
Dėl CK nustatytų atsakomybės apribojimų prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nuo pat CK įsigaliojimo teismuose gausu bylų, kuriose nukentėję asmenys reikalauja valdžios institucijų padarytos žalos atlyginimo. Kasmet pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai išnagrinėja šimtus šios kategorijos bylų. Nemaža dalis pasiekia ir aukščiausios instancijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kurių vaidmuo formuojant nuoseklią teismų praktiką yra neabejotinai didžiausias. Panagrinėkime ieškovams palankius šių bylų sprendimus.
Atmeskime tuos, kuriais priteistos nedidelės, kelis šimtus ar tūkstančius eurų siekiančios sumos (dažniausiai tai kalinių bylos, kuriose įkalintieji reikalauja žalos, padarytos dėl nežmoniškų įkalinimo sąlygų, atlyginimo). Taip pat nenagrinėkime bylų, kuriose įrodinėjama asmeniui dėl netinkamo ikiteisminio tyrimo ar baudžiamojo proceso vykdymo padaryta žala. Palikime nuošalyje ir kelias bylas, kuriose valstybė pripažinta atsakinga už žalą, padarytą dėl netinkamo Europos Sąjungos direktyvų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje. Atmetus visus paminėtus atvejus paaiškėja, kad sprendimų, kuriais ieškovo (pareiškėjo) naudai būtų priteistas reikšmingesnis žalos atlyginimas, tėra vos keli ar keliolika.
Iš jų svarbiausi šie:
- 2012 m. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta byla Nr. 3K-3-539/2012, kurioje valstybė pripažinta atsakinga už neprižiūrimoje teritorijoje sprogus neaišku kieno paliktam sprogmeniui jauno amžiaus mergaitei padarytos sunkios žalos atlyginimą (valstybės atsakomybės teisinis pagrindas buvo ne CK 6.271 straipsnis, bet 6.266 straipsnis (Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė));
- kelios Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtos bylos, kuriose priteistas žalos atlyginimas verslininkams, žlugus jų nekilnojamojo turto projektams dėl neteisėtų detaliųjų planų, prieštaraujančių aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentams, patvirtinimo (pavyzdžiui, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis byloje Nr. A62-1119/2011, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. A-578-556/2015);
- Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2010 m. išagrinėta byla, kurioje, jau esant Europos žmogaus teisių teismo precedentui, žalos atlyginimas priteistas lyties pakeitimo operaciją užsienyje atlikusiam asmeniui už esminių žmogaus teisių, įtvirtintų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pažeidimą (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis byloje Nr. A-858-1452-10);
- jau minėta 2019 m. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta „gyvsidabrio byla“, kuria pradėtas šis straipsnis.
Ar nuo COVID-19 pandemijos nukentėję medikai laimėtų prieš valstybę teisme?
Svarbiausių valstybės atsakomybę nustačiusių teismų sprendimų analizė atskleidžia du atvejus, kai tikimybė, kad bylos rezultatas bus palankus nukentėjusiajam, kur kas didesnė. Visų pirma, ši tikimybė išauga tada, kai žala padaryta svarbiausioms vertybėms – gyvybei bei sveikatai. Antrasis atvejis – kai pažeidimas susijęs su valstybei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje (EŽTK) įtvirtintų pareigų nevykdymu.
Reaguojant į COVID-19 pandemiją iš naujo atsiskleidžia valstybės galia – daryti gera, ir ne tik.
Šioje vietoje grįžkime prie „gyvsidabrio bylos“. Joje glūdėjo abu faktoriai. Pirma, žala (nors ir nedidelė) padaryta sveikatai (naudojamas iš Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencijos atėjęs terminas „profesinė sveikata“ (angl. occupational health)). Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje konstatuota, kad valstybė turi pareigą veikti, siekdama apsaugoti dirbančiųjų teises pagal EŽTK 8 straipsnį, užtikrinantį teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Jeigu valstybė žinojo arba turėjo žinoti apie pavojų (o nagrinėtoje byloje ji žinojo nuo 2003 m.), privalėjo veikti, siekdama jį pašalinti.
Tai panašu į situaciją, kuri susiklostytų, pasitvirtinus faktams, kad Lietuvos medikai nebuvo parengti kovai su nauja klastinga liga. Skirtumas tik tas, kad „gyvsidabrio byloje“ ieškovai dirbo darbą (vykdė profesinę veiklą), kuris savaime neturi kelti pavojaus fizinei sveikatai. Medikų ir kitų sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų, turinčių kontaktą su užkrečiamų ligų sukėlėjais, darbas yra savaime pavojingas jų sveikatai.
Visgi EŽTT išaiškinimai dėl valstybės pareigos užtikrinti saugią darbo aplinką pateikti būtent tokiose situacijose, kuriose darbuotojai dirbo valstybinės pramonės srityse, savaime susijusiose su tam tikra rizika fizinei sveikatai. EŽTT konstatavo, kad esamas pavojus niekaip neatleidžia nuo pareigos užtikrinti apsaugą nuo jo. Savo ruožtu, naujai paaiškėjęs (turėjęs paaiškėti) kito tipo pavojus, nebūdingas tai veiklai, sukelia valstybės pareigą saugoti asmenis nuo jo. Nuo to momento, kai valstybė sužinojo apie pavojų (ar turėjo sužinoti, jei būtų rūpestinga), kyla jos pareiga imtis priemonių, siekiant pavojų pašalinti.
Taigi, gana didelė tikimybė, kad pasitvirtinus prasto medikų aprūpinimo faktams valstybė būtų priversta atlyginti jiems padarytą žalą. Reaguojant į COVID-19 pandemiją iš naujo atsiskleidžia valstybės galia – daryti gera, ir ne tik. Tai gera proga naujomis akimis pažvelgti į mūsų teisėje įtvirtintas valstybės atsakomybės nuostatas, prisimenant, kad jos yra palankios nukentėjusiajam ir būtent taip turi būti taikomos.
Dr. Simona Drukteinienė yra „WALLESS“ partnerė, advokatė.
