Ne, labiausiai nuvilia žmogaus teisių nesėkmės, kurios būna inicijuojamos pačios Europos Sąjungos institucijų ar veikėjų. Kodėl, nepaisant sparčiai blogėjančios žmogaus teisių situacijos Birmoje, kai persekiojama ir žudoma ištisa etninė žmonių grupė, Europos Parlamentas nusprendžia gražinti lengvatas šios šalies eksportuotojams, kad jie ir vėl galėtų mokėti mažiau muitų prekyboje su Europos šalimis?
Kaip reaguoti į kai kurių parlamentarų geležinį pasiryžimą ratifikuoti partnerystės ir bendradarbiavimo sutarį su Turkmėnistanu, nepaisant viso pulko nevyriausybinių organizacijų, kurios nepaliauja įvardinti šios šalies žmogaus teisių situacijos kaip vienos blogiausių pasaulyje?
Kaip paaiškinti visišką ignoravimą Europos Parlamento raginimų ES šalims priimti sankcijas prieš Rusijos pareigūnus, prisidėjusius prie Sergejaus Magnickio neteisėto sulaikymo ir mirties kalėjime – sankcijas, kurios prieš metus tiek Europos Komisijai, tiek Tarybai atrodė kaip ženkliai per smarki priemonė?
Vertybės antroje vietoje, praktiniai sumetimai – pirmoje
Paaiškinimas trumpas ir negailestingas – „Realpolitik“. Nepaisant visų Sąjungos deklaruojamų vertybių ir išorės politikos grindimo „demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumo ir nedalomumo, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo“ principais, galutiniai teisėkūros rezultatai labai neretai apdovanoja ne žmogaus teisių gynėjus, o ekonominių laimėjimų šalininkus.
Galutiniai teisėkūros rezultatai labai neretai apdovanoja ne žmogaus teisių gynėjus, o ekonominių laimėjimų šalininkus.
Nereikia suprasti neteisingai – Europos Sąjunga vykdo labai daug sėkmingų programų, skirtų žmogaus teisių stiprinimui pasaulyje; kasmet svarbią finansinę ir kitokią paramą iš ES gauna tūkstančiai kovotojų už žmogaus teises, reguliariai stengiamasi įtraukti žmogaus teisių problematiką į diskusijas su kitomis šalimis.
Tačiau to nepakanka. ES turėtų dar principingiau, sistemiškai ir be didelių kompromisų ginti savo pagrindines vertybes – žmogaus teises ir demokratiją. 2012-aisiais metais ES priėmė strateginę programą žmogaus teisių ir demokratijos srityje, kurioje pasišovė laikyti „žmogaus teises centre savo santykių su visomis trečiosiomis šalimis, įskaitant strateginius partnerius“. Tačiau vis tiek neretai užmerkiame akis prieš kraupius šių teisių pažeidimus ir drąsiai (ar bailiai?) toliau plėtojame ekonominius santykius.
Pagrindinė priežastis – prekybos atnešama nauda
Kaip paaiškinti tokį neatitikimą tarp vertybių ir realijų? Pagrindinė priežastis akivaizdi – Europos Sąjungai daug geriau prekiauti, nei neprekiauti. Kuo gilesni mūsų ekonominiai ryšiai su strateginėmis partnerėmis, tuo daugiau Sąjunga gauna pelno.
„Realpolitik“ entuziastai dar pridurtų, kad tokiu būdu ES gali dar lengviau naudotis savo „minkštąja galia“ („soft power“) ir tariamai pozityviai įtakoti demokratines reformas šalyse partnerėse.
Deja, užmirštama, kad kai Europos Sąjunga dar pagilindama ekonominius santykius „apdovanoja“ autoritarinius režimus, kurie nebaudžiamai vykdo rimtus žmogaus teisių pažeidimus, tie žmogaus teisių gynėjai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, kurie režimui priešinosi ir bandė atkreipti pasaulio dėmesį į situaciją savo šalyje, yra pasmerkiami. Geriausiu atveju, jų pastangas tiesiog ignoruoja, o žymiai dažniau jų laukia neteisėtas sulaikymas, kalėjimas su visomis lydinčiomis bausmėmis, ar net mirtis.
Lobizmo proceso Briuselyje ypatumai
Tokiems sprendimams nemažai įtakos turi ir lobizmo procesas Briuselyje. Nenuostabu, kad ypač didesnių trečiųjų šalių valdžia turi žymiai daugiau resursų ir galimybių stengtis įtakoti Europos Sąjungos sprendimus, nei mažos nevyriausybinės organizacijos.
Briuselyje įsteigtos didelės įvairių šalių ir net regionų atstovybės, čia skiriami įtakingi ir patyrę ambasadoriai, čia stengiasi apsilankyti ir šalių vadovai. Kita vertus, mažos trečiųjų šalių NVO kartais net neturi savo atstovybių Europoje ar Briuselyje ir remiasi įvairių skėtinių organizacijų pagalba.
Jos gali neturėti žmogiškųjų resursų sekti ES teisėkūros ir bandyti teikti savo pasiūlymus; Briuselyje jų atstovai lankosi per retai ir neturi galimybių užmegzti pastovių santykių su ES veikėjais Parlamente, Komisijoje ar Taryboje. Tad kyla pavojus, kad bus išgirsta tik oficiali versija apie žmogaus teisių situaciją trečiojoje šalyje, o ne pilietinės visuomenės gyvybiškai svarbi surinkta informacija.
kyla pavojus, kad bus išgirsta tik oficiali versija apie žmogaus teisių situaciją trečiojoje šalyje, o ne pilietinės visuomenės gyvybiškai svarbi surinkta informacija.
Europos Parlamentas kaip institucija šią problemą suvokia ir daugiau dėmesio stengiasi kreipti būtent į pilietinės visuomenės atstovus.
Vienas iš būdų yra Žmogaus teisių pakomitečių posėdžiai, į kuriuos pakomitetis kviečia NVO atstovus, žurnalistus, žmogaus teisių teisininkus ir aktyvistus, o posėdžio metu apsilankę ambasadoriai šalių, apie kurias yra diskutuojama, turi tik kelias minutes trumpai išdėstyti savo poziciją po to, kai savo žymiai ilgesnius pranešimus perskaito kiti svečiai.
Kita vertus, niekas negali uždrausti individualiems parlamentarams susitikinėti ir vystyti santykius tik su oficialiais trečiųjų šalių atstovais, nesiklausant pilietinės visuomenės.
Kitose institucijose NVO atstovams yra suteikiama dar mažiau reglamentuotų galimybių dalyvauti teisėkūros ar sprendimų priiminėjimo procesuose. Pavyzdžiui, Žmogaus teisių ir demokratijos tinklas (HRDN), įtakinga skėtinė organizacija Briuselyje, jau keletą metų kritikuoja Europos Sąjungos atskirų šalių žmogaus teisių strategijų slaptumą ir neprieinamumą pilietinei visuomenei, kuriai turėtų būti suteikta teisė laisviau pateikti savo rekomendacijas ir vertinti jų įgyvendinimą.
Situaciją gali pakeisti piliečių aktyvumas
Ar yra būdų apeiti „Realpolitik“ diktuojamas sąlygas ir užtikrinti, kad žmogaus teisės išties visada išliktų ES santykių su visomis trečiosiomis šalimis centre? Kitaip tariant, ką reikėtų daryti, kad Europos Sąjunga vykdytų savo pačios pažadus?
Visų pirma, reikėtų skatinti ES piliečių aktyvumą stengiantis įtakoti mūsų Sąjungos teisėkūros procesus. Kol piliečiams netaps svarbiomis pasaulinės žmogaus teisių problemos, tol ES institucijos taip pat galės be didelio atgarsio kai kurias iš jų paaukoti vardan praktinių realijų. Kai piliečiai aktyviai dalyvaus ir reikalaus, kad jų atstovai Briuselyje ir Strasbūre taip pat kovotų už jiems svarbias vertybes ir imtųsi spręsti konkrečias problemas, būtent žmogaus teisės ir taps „Realpolitik“ realijų dalimi.
Piliečių dalyvavimas teisėkūroje buvo itin veiksmingas Europos Sąjungos vidaus politikoje, pavyzdžiui, lemiant Europos Parlamento sprendimą atmesti kontroversiškąjį Prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu (ACTA) 2012-aisiais metais. Jeigu piliečiai galėtų tokia pačia jėga mobilizuotis ir pasaulinių žmogaus teisių klausimais, tai taptų svarbia politine jėga.
Europos Parlamento galių sustiprinimas?
Jei Europos Parlamentui būtų suteikta daugiau galių pasaulinių žmogaus teisių politikos srityje, tai irgi padėtų įtvirtinti principingus sprendimus ES teisėkūroje.
„Realpolitik“ keliama grėsmė žmogaus teisėms tikrai neišnyks, bent artimiausiu metu. Tačiau mes ją galime stebėti, suprasti ir įvardinti, o įvardiję įtakoti mūsų rinktus (ir nerinktus) politikus Briuselyje ir Strasbūre.
Jau dabar Europos Parlamentas gali laisviau kalbėti žmogaus teisių temomis, nei kitos ES institucijos dėl to, kad jis nėra tiesiogiai atsakingas už kasdienį ekonominį bendradarbiavimą su šalimis partnerėmis (kaip Europos Komisija) ar 28-ių šalių pozicijų derinimą užsienio politikos klausimais (kaip Taryba). Be to, tai yra vienientelė demokratiniu būdu renkama ES institucija. Deja, EP galių sustiprinimas įmanomas tik pakeitus ES sutartis, tad kol kas tenka dairytis kitų metodų.
Pakylėta ES užsienio politika
„Realpolitik“ keliama grėsmė žmogaus teisėms tikrai neišnyks, bent artimiausiu metu.
Tačiau mes ją galime stebėti, suprasti ir įvardinti, o įvardiję įtakoti mūsų rinktus (ir nerinktus) politikus Briuselyje ir Strasbūre. Žinoma, galime tikėtis, kartais naiviai, kartais ne, kad politikai patys susipras ir nepamirš žmogaus teisių, nebijos atidėti ekonominių susitarimų, naudos ES „minkštąją galią“ tam, kad pagerintų žmogaus teisių situaciją trečiosiose šalyse.
Tačiau mums, piliečiams, taip pat tenka didžiulė atsakomybė. Domėdamiesi pasaulio problemomis, net ir tomis, kurios tiesiogiai nepaliečia mūsų gerovės, mes turime siųsti aiškią žinią mūsų atstovams, kad jie privalo reaguoti ir turėti drąsos apginti ES vertybes. Tik tada Europos Sąjungos užsienio politika bus pakylėta, tik tada ji bus iš tikrųjų, o ne tik ant popieriaus, pagrįsta vertybėmis, o ne tik ekonominiais sumetimais. Tik tada mes, kaip Europos Sąjunga, galėsime įtakoti pasaulio realijas, o ne joms paklūsti.
Lietuvos atstovams Europos Parlamente gali rašyti kiekvienas pilietis. Jų kontaktus rasite čia: http://www.europarl.europa.eu/meps/lt/search.html?country=LT
Šis komentaras paskelbtas žmogaus teisių gynimo portale manoteises.lt
