Oportunizmas, o ne politinė vizija – štai ką rodo valdančiųjų nesusivokimas ką daryti su valdžia, ją gavus. Kita vertus, teisybės yra ir tame, kad didelei daliai piliečių politinis gyvenimas yra vien periferinio domėjimosi objektas, viena iš pramogų, kuri į mūsų gyvenimus skverbiasi per televizijos ekranus, žurnalų viršelius ir asmenines socialinių medijų paskyras.
Pagaliau, kiek kartų iš valdančiųjų lūpų esame girdėję apie tai, kad viešos konsultacijos su piliečiais yra ne kas kita, kaip sprendimų priėmimo ir problemų sprendimų vilkinimo forma. Kiek kartų esame girdėję, jog politikai esą reikia profesionalų, kurie politinį gyvenimą tvarkytų kaip gerai sutvarkytą ir sustyguotą mechanizmą, priešingai sunkiai nuspėjamai ir neprognozuojamai demoso valiai? Kokia išties ta demokratijos prasmė, kai mažai informuotai daugumai pavedama spręsti svarbiausius valstybės klausimus? Politinė laisvė tampa našta, kai blogi ir neinformuoti sprendimai vėliau paverčia valstybę ir mus pačius jos įkaitais. Kodėl verta kovoti dėl politinės laisvės?
Atsakymą į šį klausimą puikiai sufleruoja prieš kelis mėnesius pasaulį apėmusi epidemija. Laisvė judėti ir gyventi įprastą gyvenimą buvo suspenduota. Atsidūrę izoliacijoje, tapome viskuo: mokytojais, auklėtojais, gydytojais, kulinarais, gimtadienių organizatoriais, kirpėjais, valytojais, sodininkais ir t.t.
Ne vienas iš mūsų kaip niekada ryškiai pajutome, kiek esame susaistyti su žmonėmis, kurie kasdien įsitraukia į mūsų gyvenimus, juose tiesiogiai nedalyvaudami. Kiek esame susaistyti institucijų, tokių, kaip darželiai, mokyklos, paslaugų sektorius, o plačiau - kiek stipriai esame priklausomi nuo valstybės, jos infrastruktūrų bei jas palaikančių ir jose besidarbuojančių žmonių. Visuomenės ir pilietinės organizacijos yra jungtis, kuri siekia šią infrastruktūrą (nuo paslaugų teikimo iki sveikatos ir socialinių paslaugų) kuo labiau priartinti prie piliečių kasdienio gyvenimo dinamizmo ir dėl to neretai sulaukia į sprendimų monopolį pretenduojančių politikų kritikos.
Baisiausias grimasas ši epidemija parodė tiems, kurie laukė pabaigos vieni palatose, į kurias buvo neįleidžiami artimieji; tėvams, negalintiems patirti pirmagimio gimimo džiaugsmo; tiems, kurie neteko galimybės atsisveikinti su artimaisiais, palydint į paskutinę kelionę. Matėme masines kapavietes, kurios atima iš mirštančiojo teisę į atmintį. Tarsi tarpusavio ryšius galima redukuoti į potencialią infekcijos grėsmę.
Laikytis karantino globaliame, nuolat bėgančiame pasaulyje nėra lengva ir daugeliui saviizoliacija turi ir turės labai apčiuopiamas, ilgalaikes pasekmes, įskaitant finansines.
Čia mano manymu svarbios dvi pamokos. Pirma, daugelis savo kailiu pajutome, kiek esame priklausomi nuo kitų ir kiek esame susiję tarpusavyje. Kiek daug mums duoda pasaulis esantis už namų durų. Visų mūsų individualusis „aš" plečiasi į pasaulį, kuriame gyvena – ar tai būtų bendri knygų skaitymai, neįpareigojanti diskusija prie kavos puodelio su bičiuliais, sporto varžybos, daina traukiama minioje su kitais per koncertą. Žmogiškumo triumfo akimirkos šiuo laikotarpiu atrodo slypėjo kaip tik tokiose atrodytų mažai heroizmo reikalaujančiuose veiksmuose, kaip skambinti artimiesiems iš ligoninės, kad pastarieji galėtų atsisveikinti su pacientu.
Izoliacija mus privertė pajausti kiek stipriai mes priklausome nuo šio pasaulio – tiek galėdami su kitų pagalba gyventi patogesnį ir sotesnį gyvenimą, bet kartu ir kad mūsų pačių "aš" reikalauja pasaulio. Dabar, užsidaręs namuose, pasaulis ieško naujų suartėjimo formų: per virtualias geriausių universitetų paskaitas, nemokamus turus po muziejus ir galerijas, dailininkų pamokas mažiesiems ar poezijos skaitymus. Laisva visuomenė suteikia būtent tokią galimybę – dalyvauti prasmingoje mums patiems veikloje kartu su kitais. Demokratija priešingai visoms kitoms valdžios formoms reiškia savivaldą, o ši savivalda įmanoma tik tada, kai visi gyvename bendrame pasaulyje ir juo rūpinamės. Politinė ir visuomeninė veikla išauga kaip tik iš rūpesčio bendru pasauliu. Normalumo sąlygomis, demokratija, kaip santvarka, mums leidžia laisvai judėti šiame pasaulyje, pasirenkant profesiją, bičiulius, laisvalaikį, politinę poziciją, bendruomeninę veiką. Štai ir atsakymas į klausimą, kodėl laisvės reikalas - yra visų mūsų reikalas.
Antroji pamoka apie saviorganizacijas ir atsakomybę. Ši krizė parodė, jog mums nėra svetimas atsakomybės jausmas už bendrą pasaulį už namų durų ir jog esama spontaninės, tačiau svarios pilietinės saviorganizacijos.
Laikytis karantino globaliame, nuolat bėgančiame pasaulyje nėra lengva ir daugeliui saviizoliacija turi ir turės labai apčiuopiamas, ilgalaikes pasekmes, įskaitant finansines. Visgi stebėjome kaip žmonės keitė savo kasdienybę, priėmė naujus iššūkius, kuriuos kelia ir fizinė izoliacija ir kasdienės, pažįstamos gyvenimo rutinos pertrūkiai. Jie ne tik buvo priimti, bet pats kasdienis pasaulio gyvenimo ritmas sustojo dėl to, kad milijonai žmonių visame pasaulyje sąmoningai sustojo patys.
Epidemijos keliami reikalavimai: neiti, nutraukti, atsitraukti, nes laisvė totalinės kontrolės sąlygomis priklauso nuo piliečių kasdienės praktikos, sąmoningumo ir yra asmeninės sąžinės reikalas. Tai sprendimo galia, kurios išvadą ir pasekmes visi galime apčiuopti - kiek daug galime kartu, nors ir asmeniškai.
Ir čia svarbus ne tik šis atsakomybės, už pasaulį likusį už mūsų namų sienų, dėmuo, bet ir piliečių saviroganizacijos lygmuo bei sparta. Pilietinė visuomenė laisvoje santvarkoje gali daug sparčiau organizuotis, persitvarkyti, kreipiant bendrą veikimą ten, kur jo labiausiai reikia. Ji gyvena piliečių gyvenimo pulsu. Ir dėl to, epidemijos laikotarpiu mes parodėme patys sau, kiek mums svarbi ir reikalinga galimybė veikti išvien, ar tai būtų maisto medikams organizavimas, dėmesys kaimynystės senoliams, parama verslui bei kultūrai. Laisvoje šalyje pilietinės organizacijos ne pildo valstybės ideologinius planus, bet veikiau sudaro prielaidas sutelktam bendrapiliečių veikimui.
Epidemija rodo, jog demokratinėse valstybėse esama „užtaiso", kuris leidžia veikti piliečiams ir kartu parodė, kiek svarbus jis mums yra. Laisvoje visuomenėje piliečiai į susivienijimus gali telktis ne vien pagal pažiūras, bet ir tikslų pagrindu, reaguodami į transformacijas ir kaitą, vykstančias visuomenėje, vienyti piliečių įvairovę, nepaisant tapatumų ir ideologinių pažiūrų skirtumų, tapti naujų ir netikėtų susitikimų vieta. O pastarasis aspektas tampa ypač svarbus.
Akivaizdu, kad grįžimas į normalumą neišvengiamai taps ir pokyčių ankstinu, izoliacijoje kyla pagunda dar giliau panirti į socialinius virtualaus bendravimo burbulus, susitelkti į savo problemas, su kuriomis susiduria absoliuti dauguma žmonių, mažiau dėmesio skiriant tam, kaip su jomis dorojasi kiti. Šioje perspektyvoje, ypač svarbi užduotis krenta ant visų pilietinių iniciatyvų, kurioms kasdienybės darbas yra telkti ir tiesti tiltus, užtikrinti, jog esantys labiausiai izoliuoti, negalėdami patys pasirūpinti savimi, nebūtų pamiršti. Tik taip išlaikysime bendrą, tiek daug mums asmeniškai duodantį pasaulį.
Simona Merkinaitė yra Atviros Lietuvos fondo programos „Permąstant Europą" ekspertė.
